Paroda „Sūduvių žemė: PA(si)likimai“ Jurbarko krašto muziejuje

„Visa, kas netilpo į spalvas, formas, potėpius, muziką, eiles, juoką, nuostabas, šypsenas, padėkos žodžius liko... Liko nepalytėti mūzų, liko rugpjūčio atsiminimuose, lyg cukrus ištirpo mėtų arbatoje, nusėdo arbatinuko dugne...“ – taip Jurbarko krašto muziejaus Parodų ir koncertų salėje padėjusią veikti parodą „Sūduvių žemė: PA(si)likimai“ pristatė Vilkaviškio kultūros centro Kultūros projektų vadovė Rita Marcelionytė.

Plenerai ,,Sūduvių žemė'' su pertraukomis vyksta nuo 2005-ųjų. Pasak profesionalių menininkų darbus į Jurbarko parodų ir koncertų salę atvežusios Vilkaviškio kultūros centro Kultūros projektų vadovės Ritos Marcelionytės, plenerai Vilkaviškyje organizuojami kas dvejus metus ir apima įvairius žanrus. Ten yra vykę fotografijos, instaliacijos, keramikos, tapybos, estetikos plenerai. Iš pradžių juose dalyvaudavo vietiniai menininkai, į gimtinę atostogoms grįžtantys meno studentai, vėliau į imta kviesti profesionalius menininkus.

Plenero darbų paroda

Šįkart Vilkaviškyje viešėjo profesionalių dailininkų grupės „Individualistai“ atstovai: Svajūnas Armonas-Mileris (plenero vadovas), Anastasija Bereza, Jurij Grigorovič, Arvydas Kašauskas, Juozas Prankevičius, Giedrė Riškutė.

Šiemet vykęs ,,Sūduvių žemės'' pleneras „PA (si) likimai“ buvo skirtas iš to krašto kilusių Vinco Kudirkos ir Petro Rimšo kultūriniam palikimui. Per šešias plenero dienas sukurtuose jo dalyvių darbuose atsispindi įspūdžiai ir interpretacijos iš Petro Rimšos tėviškės bei Kudirkos Naumiesčio miestelio.

Pasirodo, kad žymus skulptorius, grafikas ir medalistas Petras Rimša turi sąsajų ir su mūsų kraštu, mat jis ir jurbarkietis skulptorius Vincas Grybas buvo nuoširdūs draugai. Parodos pristatyme dalyvavusi V. Grybo memorialinio muziejaus muziejininkė-edukatorė Gabija Viduolytė pasakojo, kad labai daug žinių apie Vincą Grybą sužinojo būtent iš jam rašytų Petro Rimšos laiškų. Skulptoriai vienas kitam labai daug rašė apie meną, politiką ir kultūros situaciją.

Trumpai apie autorius ir jų darbus

Plenero vadovo Svajūno Armono-Milerio kūrybai būdingas poetiškumas, mistiškumas. Tapydamas natūralius gamtos vaizdus ar kitas detales, autorius joms suteikia savas jausenas ar net... regėjimus, kas sustiprina bendrą įspūdį – sode ne tik atgyja šimtamečiai aviliai, bet ir jis pats prisipildo gyvasties (Senas Rimšynės sodas), saugodamas paslaptis, į mus mąsliai žvelgia katinas (Rimšynės sargas).

Anastasija Bereza savo įkvėpimą atrado Kudirkos Naumiestyje. Jos dėmesį patraukė gana tipiškos mažos miestelio gatvės, kurios priminė gimtinę. Apšvietimas: šviesa ir šešėliai – autorei ypač reikšmingi, gal todėl imi abejoti, ar tai lietuviškosios urbanistikos detalės. Daug ryškių spalvų primena Italiją.

Pro ukrainiečio kinematografininko Jurij  Grigorovič akis nepraslydo nė viena senosios Rimšynės  detalė: kalvė, gyvenamasis namas su gėlių darželiu. Visa tai jis perteikia su akivaizdžia meile ir pagarba praeičiai.

Juozas Pranckevičius – emocionalus, plačių užmojų tapytojas. Jo vaizdai apibendrinti, architektūra tvirtai sukonstruota iš plokštumų. Gamtos peizažai atspindi gaivališką augalų prigimtį ir erdvės pojūtį.

Arvydas Kašauskas išsiskiria vaizdų monumentalumu, tvirtai sustatyta kompozicija, dekoratyviu spalvų skambesiu ar net muzikalumu. Dažną parodos lankytoją  autorius priverčia stabtelėti, atidžiau pažvelgti ne tik iš arti – patyrinėti faktūrą, atrasti spalvų ritmiškumą, bet ir iš toli – įvertinti į bendrą  kūrinio visumą, stabtelėti ir atrasti kažką artimo sau. 

Giedrė Riškutė ne tik įvaldžiusi žalią spalvą, jos kūrybai būdingas akimirkos žavesys ir svajingumas. Jos stilius lengvas, grakštus, jautrūs ir subtilūs potėpiai alsuoja gamtos motyvuose: Vilkaviškio miesto sode, alyvose ar žaidimų aikštelėje.

Parodą Jurbarko parodų ir koncertų salėje galima lankyti iki lapkričio 20 d.

Rėmėjai: Lietuvos kultūros taryba, Vilkaviškio rajono savivaldybė.