Jurbarkietės rankoms paklūsta ne tik fotoaparatas, bet ir žalvaris

2020-ieji metai skirti Tautodailei, pažinčiai su liaudies menu, jo kūrėjais, tautos palikimu ir  puoselėjimu. Visa tai paliečia labai platų kūrėjų ratą. Ypač džiugu, kai jame matai jaunus, perspektyvius ir kūrybingus žmones, atsvaros saviraiškai ieškančius per senosios baltų kultūros prizmę. Dažniausiai jie nepriklauso tautodailininkų draugijoms ar panašioms organizacijoms – įsipareigojimai saisto ir duoda kryptį, o jaunimui laisvės varžymas nepatinka. Dažnas jų jaučia sąsajas su liaudies menu gyvendamas įprastą gyvenimą, darydamas, kurdamas tai, kas teikia džiaugsmo ir gula iš širdies. Kaip mūsų šiandieninė pašnekovė, jurbarkiškė, dabar jau vilnietė,  Akvilė Petraitytė. Dauguma prisimena žavią šviesiaplaukę mokinukę, kuri prieš gerą dešimtmetį blyksėdavo fotoaparatu renginių, švenčių metu ir kurios nuotraukos buvo publikuojamos spaudoje, keliavo į parodą, o pati mergina  – į jaunimo apdovanojimus už aktyvią veiklą. Fotografės mėgėjos rūbą išaugusi Akvilė dabar diplomuota komunikacijos specialistė, menininkė fotografė, juvelyrė.  Dar galime pridėti, kad ir dizainerė, nes pati kuria ne tik papuošalus, bet ir drabužius.

Klausimas gena klausimą, pokalbis vis peršoka nuo vienos temos prie nuo kitos. Įdomu, smalsu prisiminti senus laikus, o kartu sužinoti, ką dabar veikia sostinėje, ir kokiais jausmais vedina grįžta į gimtinę. Stabtelim ties Jurbarku. Akvilė šypsosi, kad miestas ir jo erdvės gražėja, kad kaskart sugrįždama pastebi naujus malonius pokyčius. Sako, kad čia nepaprastai graži gamta, kaip beje, ir visoje Lietuvoje. Skirtingai nuo bendraamžių, ji niekada neturėjo minties emigruoti. Puikiai jaučiasi gyvendama, dirbdama ir užsiimdama kūryba savame krašte.

Visą straipsnį skaitykite naujausiame „Mūsų laiko“ numeryje (2020 06 12)