Selemonas Paltanavičius: „Atėjo laikas iš naujo mokytis gamtos“

Paskutiniąją birželio dieną slėnyje prie Mituvos atidaryta nauja laisvalaikio erdvė – taip ši vieta įvardinta Jurbarko rajono savivaldybės pranešime.

Priminsime, kad šio projekto įgyvendinimas nemažai kritikos viešojoje erdvėje sulaukė jau seniai: dėl netinkamai įrengtų takų, „nesutvarkytų“ esamų želdinių, biriu stambios frakcijos žvyru nubarstytų aikštelių, taip ir nepastatyto pėsčiųjų tilto per Mituvą, kurio, atrodo, daug kas laukė, bei nedidelio bokštelio, jau praminto „žemiausiu Lietuvoje apžvalgos bokštu“.

Džiaugtasi gamtos grožiu

Atidaryme, vis dėlto, buvo kuo pasidžiaugti. Jurbarko rajono savivaldybės administracijos direktorė Rūta Vančienė džiaugėsi atliktu sunkiu ir sudėtingu darbu, dėkojo prie jo prisidėjusiems savivaldybės darbuotojams ir rangovams, teigė, kad projektas buvo rengiamas dėl natūralios gamtos – siekta sutvarkyti čia buvusią apleistą teritoriją bei atverti natūralų šio gamtos kampelio grožį ir kvietė bendruomenę aktyviai teikti pasiūlymus ir prisidėti kuriant naują erdvę.

Infrastruktūros ir turto skyriaus vedėjo pavaduotoja-vyriausioji architektė Gražina Gadliauskienė kalbėjo, kad sutvarkyti mieste septynių hektarų erdvę, ją paversti patrauklia visuomenei, yra sudėtingas ir keblus darbas. Pasak jos, norėjosi išsaugoti laukinę gamtą tokią, kokia ji yra. Dėl to pačiame miške nepakeista niekas, tik įrengti takai, ir čia gali augti augalai, gyventi vabzdžiai, gyvūnai bei paukščiai. Bokštas, sukėlęs tiek daug nepasitenkinimo, kalbėjo ji, taip pat skirtas ne iš kiek įmanoma aukščiau apžvelgti apylinkes, o stebėti augančius augalus, skraidančius paukščius. Vyriausioji architektė teigė, kad savivaldybė sieks šią teritoriją tvarkyti ir toliau – ieškoma galimybės suprojektuoti ir įrengti tiltą per Mituvą.

Rangovo UAB „Projektas KARMA“ direktorius Adas Laurinaitis džiaugėsi galimybe prisidėti prie, pasak jo, unikalaus projekto – gal vienintelio Lietuvoje miško mieste – įrengimo.

Sėkmingai naujosios erdvės veiklos pradžiai buvo pasodinta eglaitė, kaip sakė renginio vedėjas Gintaras Zareckas, pirmasis naujas medis šioje erdvėje. Žinoma, tai tik vaizdingas išsireiškimas – palei takus pasodintų medžių galima matyti tikrai nemažai. Vis dėlto, tikimės, kad parko sumanytojų ir įkūrėjų pasodinta, nors ir nelabai spygliuočiams sodinti tinkamu laiku, eglutė išgyvens ir simbolizuos gražią šios erdvės ateitį.

Gamtą pristatė Selemonas Paltanavičius

Į naujosios erdvės pristatymą pakviestas žinomas gamtininkas, rašytojas ir fotografas Selemonas Paltanavičius susirinkusius pakvietė pasivaikščioti parko takeliais. Nors ekskursija ir paskaita buvo skirtos labiausiai vaikams, prie jų prisidėję tėveliai, auklėtojai ir kiti suaugusieji taip pat sužinojo nemažai naujo apie mus supančią aplinką. Kad ir tai, kaip atrodo sedula ar ožekšnis. Kad iš ievos, norėjome rašyti – uogų, bet, pasirodo, kaulavaisių kai kurios tautos verda uogienę. Kodėl jau birželio pabaigoje ant medžio sunku rasti visiškai sveiką lapą. Kodėl sraigės per kaitrą slepiasi savo nameliuose ir užsidaro „duris“. Kas gyvena įrengtuose vabzdžių „viešbučiuose“. Kaip gamtininkai „šienauja“ (pasirodo, ne žolę pjauna, o specialiais graibštais renka pievoje gyvenančius vabzdžius) ir kiek daug visokių padarėlių galima rasti jų graibštuose: nuo boružių, amarų, blakių, kurių Lietuvoje yra beveik 400 rūšių, iki ilgakojų šienpjovių ir šokinėjančių vorų, kurie nemezga voratinklių, o ant savo aukos tiesiog užšoka.

Vaikai, o gal ir suaugę, nustebo sužinoję, kad ežiai neėda nei grybų, nei obuolių, o tuo labiau nenešioja jų ant nugaros, kurią dengiantys spygliai iš tiesų yra sukietėję plaukai. Ežys yra plėšrūnas, mintantis vabalais, lervomis, neatsisakantis netgi paukščių jauniklių. O mitą apie ežio pomėgį obuoliams, pasirodo, pirmasis paskleidė antikos autorius Plinijus Jaunesnysis, savo raštuose kadaise parašęs, kad jo sode ežiai esą lipa į medžius, nupurto obuolius ir juos nusineša ant nugaros. „Matyt, senovės autoriaus kaimynai taip pat mėgo obuolius, – juokavo S. Paltanavičius. – O kalti liko ežiai“.

Gamtininkas atskleidė ir kam reikalingas, kaip jis išsireiškė „tikrai ne pats aukščiausias Lietuvoje“ bokštelis – pasiūlė į jį įlipti anksti ryte ir, jei sėdėsi tyliai ir netriukšmausi, bus galima ne tik išgirsti, bet ir pamatyti čia gyvenančius paukščius.

Vaikams – spektaklis apie aplinkosaugą

Renginio pabaigoje vaikams parodytas Alytaus lėlių teatro „Aitvaras“ spektaklis „Kontis ir Tvarkius“, per rūpestingo konteinerio Končio ir linksmo peliuko Tvarkiaus nuotykius pasakojantis apie aplinkosaugą ir tvaraus santykio su daiktais kūrimą. Spektaklis pastatytas pagal to paties pavadinimo Aldonos Zinkevičiūtės-Jankauskienės knygą.

Reikia mokytis mylėti ir pažinti gamtą

Pasinaudodami proga, pakalbinome Selemoną Paltanavičių apie tai, ar reikalinga tokia pažintinė erdvė mieste ir kas joje turėtų būti.

Labai puiku, kad atsiranda tokios erdvės, leidžiančios prieiti arčiau gamtos, sakė S. Paltanavičius. Ir labai gerai, jog įrengiami takai, kad prieiti būtų patogu. Gamtininko nuomone, svarbu, kad prie takų būtų kuo daugiau įdomių akcentų. Jis siūlo su miškininkais, biologijos mokytojais ar kitais gamtos žinovais sužymėti augančius augalus, nurodyti, kaip kuris vadinasi. Ir ne vienoje vietoje, o vis pakartoti, nes žmogus po kurio laiko pamiršta, ką matęs. „Informaciją reikia brukti“, – sako gamtininkas. Pasak jo, tokiose erdvėse reikia kuo daugiau informacijos apie būtent čia perinčius paukščius, gyvenančius gyvūnus ir vabzdžius. „Kad ir apie vynuoginę sraigę būtų galima daugiau papasakoti – tekstu ir paveikslėliais. Sakykim, būtų galima trumpai papasakoti apie vynuoginės sraigės atsiradimą Lietuvoje – labai įdomi istorija“, – siūlo S. Paltanavičius.

O gal šiuolaikiniam miesto žmogui nelabai ir reikia tos laukinės gamtos? Gal užtenka gražiai nušienauti vejas ir pasisodinti atvežtinių krūmų? Atsakymas daugelį tikriausiai nustebins.

„Kaip tik čia ir yra klaidingas sprendimas, – tvirtai sako gamtininkas. – Nereikia taip šienauti, užtenka nupjauti žolę palei takus. Man važiuojant per Lietuvą gėda žiūrėti, kaip mes nemokame tvarkytis. Lietuvoje yra apie 300 rūšių bitinių vabzdžių, naminė bitė tik viena iš jų, o iš šių bitinių viskas atimta – visos pievos nušienautos. Važiuoji per Lietuvą – rapsų laukai, javų laukai ir nušienautos pievos. Iš bičių ar vapsvų, ar kitų vabzdžių, kuriems reikia nektaro, viskas atimta. Badas. O paskui verkiame, kad nyksta bitės ir kiti vabzdžiai, apdulkinantys augalus“.

Gamtininkas kategoriškas. „Net ir čia (rodo į aplinkui esančią erdvę) nereikia visko šienauti. Nupjauni metrą prie tako, o toliau tegul auga žolė, gėlės – rudenį galima viską nupjauti, tačiau tegul vabzdžiai praeina visą maitinimosi ciklą“.

„Mūsų tėvai ir seneliai apie gamtą išmanė daug daugiau, nes gyveno joje, matė ją kiekvieną dieną ir nuo pat mažens galėjo su ja susipažinti“, – kalbėjo S. Paltanavičius. Jo nuomone, dabartiniams žmonėms yra jau daug sudėtingiau. Juk apie gamtą neužtenka tik pasiskaityti, ją reikia patirti. „Aš, kaip rašytojas, galiu patvirtinti, kad labai sudėtinga aprašyti, kaip dilgina dilgėlė. Ją reikia paimti į rankas, tik tada suprasi“, – teigė jis, pridurdamas, kad gamtoje yra nemažai padarų, susidūrimas su kuriais gali būti kur kas skausmingesnis už dilgėlę, ir papasakojo įvykį iš savo vaikystės. „Upėse gyvena toks blakių būrio vabzdys – nugarplauka. Aptakios formos gyvūnėlis su ilgomis kojomis, kaip irklais, plaukia būtent aukštielninkas, ant nugaros ir labai greitai tomis kojomis iriasi. Būdamas vaikas aš su dar mažesniu už save pusbroliu tinkleliu pagavome vieną tokią ir aš paėmiau ją pirštais, ko niekada negalima daryti. Nugarplauka turi geluonį, nešioja jį prispaustą prie pilvo. Ir tuo geluonimi ji įgėlė man į piršto galą – skausmas baisus. Praėjo jau šešiasdešimt metų, bet iki dabar prisimenu tą skausmą ir gerai žinau, kad nugarplaukos pirštais geriau neimti. O juk ne vienas suaugęs, nekalbant jau apie vaikus, pagavęs tokį vabzdį griebtų jį rankomis. Susidūrimas būtų labai skausmingas. Tada pultų kaltinti visus aplinkui, o juk kaltas tik pats“.

„Gamta mums reikalinga, – reziumavo gamtininkas. – Tačiau dabar atėjo laikas, kai iš naujo turime mokytis gamtos, mokytis ją suprasti ir mylėti“.

Ar viskas naujoje erdvėje gražu

Vis dėlto, nors ir kaip norėtųsi į viską žvelgti pozityviai, gerai apžiūrėjus visuomenei pristatytą erdvę ir dar pasivaikščiojus kitapus uosto įsikūrusiame ir taip pat šio projekto metu sutvarkytame sklype, darosi aišku, kad parkui tenkančioje kritikoje yra nemaža dalis tiesos.

Per stambios frakcijos žvyru išpiltas aikšteles nepatogu vaikščioti. Tuo galėjo įsitikinti ir atidaryme dalyvavę vykdomosios valdžios atstovai, kuriems ne taip lengva buvo prieiti prie aikštės centre pastatytų mikrofonų. Po lietaus ant takų kai kur telkšo didžiulės balos per visą jų plotį – tikriausiai įrengiant takus ne visur padarytas tinkamas nuolydis.

Nemažai trūkumų jau dabar galima pastebėti ir vaikams skirtuose pažintiniuose įrenginiuose. Medinių laipiojimo cilindrų viršus uždengtas kietu plastiku, nuo kurio labai lengva nuslysti. Nors prie jų ir yra užrašas, kad drėgnu oru paviršius slidus, kyla klausimas, ar ne paprasčiau būtų buvę cilindrus padengti ne pačia pigiausia, bet tvirta ir neslidžia danga. Medinių kubų, skirtų sėdėti ar laipioti, viršus apkaltas skarda, kurios kraštai kai kuriose vietose ypač aštrūs ir gali rimtai įpjauti. Lavinamasis žaidimas, kuriame reikia į eilę surikiuoti skirtingų spalvų apskritimus, jau dabar netinkamas naudoti, nes nebėra magnetukų (nukritę ar nuplėšti), kuriais apskritimai fiksuojami prie lentos. Tačiau jau projektuojant buvo galima įvertinti, kad viešoje erdvėje pastatyti ir visiems norintiems prieinami įrenginiai turėtų būti ypač saugūs ir patvarūs.

Klausimų projektuotojams ir projekto vykdytojams kilo ir pasivaikščiojus prie Barkūnų gatvės esančioje erdvėje. Keletas šeimų piknikams skirtų vietų čia išrikiuotos vos per keletą metrų viena nuo kitos iš visų pusių atviroje aikštėje ir vargu ar gali sužavėti mėgėjus praleisti laiką gamtoje. Ant aukšto kranto įrengtoje taip vadinamoje apžvalgos aikštelėje stovi suoleliai, tačiau iš jos matosi tik tankiai aplink sužėlę krūmai ir medžiai.

Tikėkime, kad savivaldybės atstovai atkreips dėmesį į trūkumus ir reikalaus iš rangovų pataisyti, ką galima, kad naujasis parkas būtų tikrai saugi ir įdomi, miesto gyventojus traukianti gamtos pažinimo erdvė.