Teatro gerbėjus subūrė „Vaivorykštė 2026“

Teatro prisodrinta diena. Toks buvo penktadienis, spalio 9-oji, Jurbarko kultūros centre, kur visą dieną, nuo ryto iki vakaro, vyko XIX vaikų ir jaunimo teatrų kūrybinės dirbtuvės-festivalis „Vaivorykštė 2026“. Šeši moksleiviški spektakliai, šokio trupės „NUEPIKO“ pasirodymas, paroda, koncertai, teatriniai ir kūrybiniai užsiėmimai, susitikimai su aktoriais – atrodo neįtikėtina, kiek daug visko gali tilpti į vieną ilgą lyg gyvenimas dieną.

„Vaivorykštės“ festivalis – tikras to paties pavadinimo Jurbarko kultūros centro vaikų ir jaunimo teatro vadovės Birutės Šneiderienės kūdikis, užgimęs prieš beveik 40 metų ir kas antri metai į Jurbarką sukviečiantis ryškiausius vaikų ir jaunimo teatrus iš visos Lietuvos.

Neįmanoma buvo visur suspėti, pasiguodžiau Birutei, festivaliui baigiantis. „Anksčiau „Vaivorykštės“ festivalis vykdavo dvi ar net tris dienas, o šį kartą viską nusprendėme sudėti į vieną, tad nenuostabu, kad visko buvo labai daug“, – šypsojosi festivalio organizatorė, pasak kurios, norėta surengti tikrą teatro šventę, ir tai pavyko.

„Važiuodami į festivalį žinojome, kad mūsų laukia nuostabi, prasminga ir smagi patirtis, nes teatras „Vaivorykštė“ kartu su vadove Birute moka sukurti stebuklą. Ir nė trupinėlio neapsirikome! Kolektyvų spektakliai – skirtingi, bet visi įdomūs ir prasmingi. Kūrybinės dirbtuvės su profesionalais, efektingi ir jautrūs festivalio atidarymas bei uždarymas, smagios dovanos, skanios vaišės, puikiai renovuota scena ir žiūrovų salė, kultūros centro komandos dėmesys ir šiluma, kantri technikų komandos pagalba... Žodžiu, nieko netrūko“, – po festivalio įspūdžiais dalijosi viena iš teatro „Kompanija šauni“ vadovų, Šiaulių menų mokyklos mokytoja Dalė Dargienė.

Festivalis

Parodyti šeši vaikų ir jaunimo teatrų spektakliai apėmė, atrodo, visą žmogaus gyvenimą. Nuo gimimo ir pirmųjų žingsnių (juos Tomo Erbrėderio spektaklyje „Aš“ labai smagiai ir energingai sužaidė mažiausieji Kauno rajono meno mokyklos teatro grupės „2GNAS“ aktoriukai) iki suaugusiųjų meilės dramų ir nusikaltimų (Plungės kultūros centro teatro „Saula“ (vad. Sigita ir Romas Matuliai) komedija „Trys mylimos“ ir Alytaus jaunimo centro dramos studijos „Skrajokliai“ (vad. Ieva Ivanauskienė ir Jonas Gaižauskas) muzikinis spektaklis „Drugeliai po ratais“ pagal miuziklą „Čikaga“). Tačiau daugiausia, žinoma, buvo pačių aktorių bendraamžių problemas ir sudėtingą žengimą į suaugusiųjų gyvenimą nagrinėjančių dramų („Vaivorykštės“ spektaklis „Maratonas“, režisuotas Birutės Šneiderienės ir Kajaus Kalvelio, Tauragės meno mokyklos „Pilies teatro“ (vad. Jolanta Kazlauskienė) spektaklis „Negirdimi“, Šiaulių menų mokyklos vaikų ir jaunimo teatro studijos „Kompanija šauni“ (vad. Dalė ir Virginijus Dargiai) spektaklis „Kur dingo Edvinas Kratas?“).

Festivalio proga kultūros centro II aukšto fojė atidaryta jaunojo menininko „vaivorykštuko“ Manto Višinsko, Jurbarke jau spėjusio pagarsėti MAVI vardu, tapybos ir grafikos darbų paroda.

Pertraukų tarp spektaklių metų vyko teatriniai užsiėmimai bei laboratorijos, kurias vedė ir buvę „vaivorykštukai“ Arnas Ašmonas, Nia Bialoglovytė, ir dabartiniai „Vaivorykštės“ aktoriai, koncertavo Kazimieras Lygnugaris ir „vaivorykštukai“ Vytė Matijošaitytė bei Paulius Samulevičius, edukacijų erdvėje „Kūrybos sodas“ teatrų režisieriai kūrė samanų paukščius – edukaciją vedė folkloro specialistė Birutė Bartkutė.

Aktorius Arnas Ašmonas ir socialinių tinklų turinio kūrėjas bei televizijos laidų vedėjas Varkė Labdarkė (Tadas Kanapeckas) pakvietė į gyvą pokalbį „Nuo užsidegimo iki perdegimo“, kuriame buvo ir smagių pokštų, ir labai rimtų minčių apie žmogaus vidinę būseną, darbo užkulisius ir požiūrį į darbą bei gyvenimą.

Apie nuolatinį skubėjimą, visuomenės keliamus lūkesčius ir ribą, kai siekis viską suspėti ima sekinti, judesio kalba kalbėjo ir profesionalios šokio trupės „NUEPIKO“ spektaklis „Perdegimas“. Išraiškinga šokėjų kūno kalba, judesiai, emocinė įtampa abejingų nepaliko. „Labiausiai patiko „NUEPIKO“ šokis, net nesitikėjau, kad pas mus gali taip gerai būti“, – sakė Mantas Višinskas. „Tai – nereali dovana jaunimui, besidominčiam teatru! Kiek daug klausimų kilo mūsų jauniesiems teatralams, kaip pasikeitė jų supratimas apie judesį, menininko ištvermę ir jos ribas, apie atvirumą, kuris atveria ir žiūrovo atvirumą. Ne veltui šokėjas Marius Pinigis, vienas iš šio spektaklio kūrėjų, 2019 metais apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“ kaip geriausias metų šokėjas. Tai buvo pasaulinio lygio pasirodymas, kurį galėjo išvysti mūsų vaikai ir mes patys“, – džiaugėsi D. Dargienė.

Diena užbaigta trumpa, bet labai smagia diskoteka II aukšto fojė, kur muzika ir judesys padėjo ištaškyti visą susikaupusią įtampą, o atsisveikinta ne taip ir ilgam – iki kito, jubiliejinio, 20-ojo, „Vaivorykštės“ festivalio.

Organizatoriai

„Tokio masto kultūrinė šventė neįvyksta savaime. Už kiekvienos scenos, kiekvieno susitikimo, kiekvieno šviesos spindulio ir kiekvieno žiūrovą pasiekusio pasakojimo slypi daugybė žmonių“, – primenama Jurbarko kultūros centro feisbuko paskyroje, kur dėkojama ir svečiams, ir visiems, prisidėjusiems prie festivalio kūrimo.

Daugiausia energijos į šį renginį, žinoma, sudėjo „Vaivorykštės“ aktoriai, nuoširdžiai triūsę daugiau nei mėnesį. Repetuoti teko ir savo spektaklį „Maratonas“, ir festivalio atidarymo bei uždarymo etiudus, ir kitų teatrų spektaklių teatralizuotus pristatymus – visa tai buvo parodyta šventės dieną. Be to dar reikėjo sutikti svečius, užimti publiką pertraukų metu, pristatinėti kitų teatrų spektaklius ir t. t., ir pan.

„Per festivalį buvo įdėta daug daug energijos ir pastangų, tačiau kitų kolektyvų dalyvavimas ir šiltas bendravimas visą tą energiją papildė dvigubai. Įsimintiniausias momentas, kai prieš pristatant kitų spektaklį užkulisiuose stovi ir matai jų baimę ir tuo pačiu nekantravimą žengti pirmą žingsnį į sceną. Tuo momentu, atrodo, jauti kiekvieną jų emociją“, – pasakojo Meida Babonaitė.

„Džiaugiuosi, kad visas festivalis buvo labai jaukus, su tais tarpiniais pasisėdėjimais ant sėdmaišių, muzika ir t. t. Visi puikiai sutarėm ir viskas vyko ir pavyko“, – šypsojosi Urtė Meškauskaitė.

„Labiausiai įsiminė gera nuotaika, šypsenos, nuoširdžios emocijos ir bendrystė. Džiugu matyti, kiek daug pastangų, kūrybiškumo ir pasiruošimo slypi už kiekvieno pasirodymo“, – sakė Kotryna Kiudytė.

Tačiau festivalį kūrė ne tik „Vaivorykštė“ ir jos vadovė. Prisidėjo visas Jurbarko kultūros centro kolektyvas: rengė festivalio plakatus, kabino juos, rašė padėkas kolektyvams, skelbė postus feisbuke, švietė, reguliavo garsą, filmavo, fotografavo, o taip pat budėjo rūbinėje, virė kavą, vežė picas, suvenyrus ir gėles, nešiojo kėdes ir valė grindis – nė vienas darbas nepasidaro pats, kiekvieną pradeda ir užbaigia kažkieno rankos. Ir dar smagiau, sako Birutė, dėkodama visam kolektyvui, kad dažnai netgi prašyti nereikia – patys siūlosi padėti, klausia, gal ko reikia.

Žiūrovai

Dar viena, iš tiesų – beveik svarbiausia, kiekvienos šventės dedamoji – žiūrovai, kuriems iš esmės  visos šventės ir kuriamos. Smagu, kad festivalyje dalyvavo tie, kam moksleiviškuose spektakliuose gvildenamos problemos pačios artimiausios – miesto ir kaimo mokyklų mokiniai. B. Šneiderienė sakė esanti labai dėkinga savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjai Aušrai Baliukynaitei, kuri pati paragino mokyklų vadovus suteikti mokiniams galimybę atvykti pasižiūrėti spektaklių. Ir ne tik pasižiūrėti, bet ir patiems pertraukų metu įsitraukti į teatrinį veiksmą. „Matėsi, kad daugumai buvo nedrąsu, bet kai kas išdrįso. Šimkaičių mokinukai buvo labai aktyvūs“, – šypsojosi Birutė.

Kad būtent Šimkaičių vaikai buvo aktyvūs, nenuostabu, nes į festivalį atvyko dramos būrelio „Pradžia“ aktoriai, lydimi vadovės Kristinos Laurinaitės. Pasak jos, aktyviai įsitraukę į įvairius teatrinius žaidimus, kūrybines užduotis bei improvizacijas, jaunieji teatralai lavino vaizduotę, kūrybiškumą, bendravimo ir bendradarbiavimo įgūdžius, mokėsi drąsiau reikšti emocijas, pasitikėti savimi ir veikti komandoje.

Pasidalinimai

Drąsa ir pasitikėjimas savimi nėra duotybė – jų reikia mokytis, o geriausiai, sako „Vaivorykštės“ aktoriai, to moko teatras.

Teatras – tai neįkainojama patirtis ir galimybė išmėginti save: čia mokomės perprasti kito personažo vidinį pasaulį, atskleisti jo išgyvenimus bei nuoskaudas ir viską per save perduoti žiūrovui. Šis rimtas ir atsakingas darbas stipriai brandina bei paruošia gyvenimui. Jau nuo pačios pirmosios repeticijos pajutau, kokia magiška ir vienijanti atmosfera tvyro šiame kolektyve. Būtent čia atradau pasitikėjimą savimi. Atmintyje labiausiai išliks begalinis noras įveikti save ribojančias baimes ir su kiekviena repeticija vis labiau atskleisti savo potencialą. (Meda Kazlauskaitė)

Manau, visą likusį gyvenimą prisiminsiu teatre sukurtas draugystes, o tie mano suvaidinti personažai visados gyvens mano sieloj. Aš drąsiai galiu sakyti, kad teatras pakeitė mane, bet į gerąją pusę – kitaip mąstau ir drąsiau žiūriu į pasaulį. (Paulius Samulevičius)

„Vaivorykštė“ yra tokia vieta, kur kiekvienas atranda save, įgyja daug drąsos ir pasitikėjimo savimi. (Meida Babonaitė)

Straipsnis publikuotas laikraštyje „Mūsų laikas“ (2026-10-16 Nr. 41 (1607).