Pastabumo džiaugsmas: trumpa kelionė per gimnazijos meno pasaulį

Kubizmo dailininkas Pablas Pikasas teigė, kad menas nuvalo dulkes nuo kasdienybės sielos. Visgi skubėdami į pamokas retai randame laiko stabtelti, o tuo labiau įsižiūrėti į gimnaziją puošiančius meno kūrinius. Luvras Paryžiuje ar Metropoliteno menų muziejus Niujorke bei kitos galerijos lankytojams siūlo lankstinukus, audiogidus, padedančius susipažinti su eksponatais. Trumpai pasidairyti po įvairius kūrinius, puošiančius mūsų mokyklą, kviečiame ir mes.

Gana rūsti, išdidi pelėda – deivės Atėnės, žinių, išminties simbolis – prie E. Černiauskienės anglų kalbos kabineto gimnazistams tarsi primena nepamiršti mokslo ir žinių svarbos. Tikriausiai kiekvienas, nors kartą apsilankęs Vinco Grybo memorialiniame muziejuje ir ten matęs pelėdos skulptūrą, negalėtų nepastebėti šių dviejų meno kūrinių panašumo. Kaip patvirtino muziejininkė, menininkė Rasa Grybaitė, mūsų mokyklą puošianti pelėda nulieta pagal 1923–1924 m. Vinco Grybo (1890–1941) sukurtą skulptūrinę formą. Deja, neaišku, kas šio liejinio autorius ir kelintais metais pelėda buvo nulieta. Tikimės, kad kas nors, skaitantis šį straipsnį, žino apie šią pelėdą daugiau ir sutiks pasidalinti faktais. Įdomu tai, kad Kaune, Žaliakalnyje, stūkso kalnas, vadinamas Pelėdų kalnu, o jį juosia tvora, kurios viršūnes tarpukariu puošė net 108 V. Grybo pelėdų skulptūros. Vinco Grybo dėka ši vieta, kurioje tuo metu buvo įsikūrusi itin žymi Kauno meno mokykla, ir gavo savo pavadinimą – iki tol kalva vadinta Ąžuolų kalnu. Tiesa, 2017 m. pelėdų dėl laiko iššūkių ir ilgapirščių darbų bebuvo likusios 43.

Gimnazisto Vidmanto Minialgos nuotraukos.

Kitas itin įdomus objektas – monumentali freska gimnazijos Aktų salėje. Kaip teigė dailės mokytoja Jurgita Davidavičienė, būtent šis kūrinys atskleidžia gimnazijos meninį unikalumą, suteikia mokyklos pastatui charakterio. Tiesa, būta kalbų, jog kūrinį reikia uždažyti, nes jis  turi socrealizmo bruožų, bet mokytoja J. Davidavičienė jį apgynė, motyvuodama freskos meniniu unikalumu. Freska – skulptoriaus, bandonininko, kultūros centro darbuotojo Alvydo Balčaičio (1944–2007) aliejiniais dažais tapytas kūrinys. Jo žmona, Eržvilko gimnazijos dailės mokytoja Regina Balčaitienė prisiminė, jog freska nutapyta maždaug 1988 m. Net ir praėjus beveik keturiems dešimtmečiams freska nenubluko, nenubyrėjo. Tiesa, kartais mokytoja J. Davidavičienė ją kosmetiškai restauruoja.

Gimnazijoje gausu ir postmodernių, ne profesionalių menininkų, o mokinių sukurtų freskų. Štai sieną prie geografijos kabineto puošia Akvilės Andriukaitytės grafinė kompozicija. Trečiame aukšte galima išvysti muzikalią kompoziciją. Viename iš biologijos kabinetų freska ne tik puošia sienas, bet ir moko apie ląstelės sandarą, įvairius audinius. Lietuvių kalbos ir literatūros kabinetuose esantys kūriniai primena Senekos žodžius, tapusius mokyklos šūkiu, detales iš rašytojų kūrybos – visa tai – dailės studijos, vadovaujamos J. Davidavičienės, darbai.

Prasminga buvo sustoti, įsižiūrėti. Galbūt šie kūriniai primena, jog meno yra beveik visur – tik reikia mokėti jį pastebėti. Džiugu, kad ir toliau atliekami dailės projektiniai darbai, pagal TŪM projektą mokomasi kompiuterinės grafikos subtilybių ir planuojama puošti gimnazijos erdves.

Parengė Jaunųjų žurnalistų būrelio narys Titas Šepetis. Straipsnis publikuotas Jurbarko Antano Giedraičio-Giedriaus gimnazijos laikraštyje „Spindulys“.