„Eikš artyn“ – bendraamžius į teatrą kvietė „Vaivorykštės“ aktoriai (VIDEO)

Spalio 16-ąją teatrinės improvizacijos pasirodymu „Improwoodas“ Jurbarko kultūros centre užbaigtas kūrybinis maratonas „Eikš artyn“, šiais metais aplankęs Skirsnemunę, Smalininkus ir Jurbarką.

Kūrybinis maratonas „Eikš artyn“ – nuo 2015-ųjų kas dveji metai Jurbarko kultūros centro režisierės Birutės Šneiderienės kartu su vaikų ir jaunimo teatro „Vaivorykštė“ aktoriais įgyvendinamas projektas, kurio metu atokesnių vietovių jaunimui pristatomi įvairūs teatriniai užsiėmimai ir suteikiama galimybė pamatyti jaunimo problemas gvildenantį bendraamžių sukurtą spektaklį. „Projektu siekiama pasiūlyti mažiau galimybių turinčiam jaunimui teatro meno užsiėmimus, skirtus ugdyti jų kūrybiškumą, kritinį mąstymą ir skatinti teigiamą vystymąsi, padidinti galimybes aktyviai dalyvauti ir įsitraukti per bendraamžių mentorystę ir savirefleksiją“, – taip projekto tikslas pristatomas Jurbarko kultūros centro interneto svetainėje.

Kūrybinis maratonas spalio 2 d. aplankė Skirsnemunę, spalio 7-ąją – Smalininkus. Abiejuose miesteliuose jaunimui parodytas „Vaivorykštės“ teatro spektaklis „Škac, mirtie“ pagal S. Šaltenį (rež. B. Šneiderienė), o vėliau vyko susitikimai su profesionaliais aktoriais. Skirsnemunės Jurgio Baltrušaičio pagrindinėje mokykloje tiek „Vaivorykštės“ aktoriai, tiek žiūrovai susitiko su aktoriumi, televizijos laidų ir renginių vedėju Oskar Wyganowski, kuris papasakojo apie teatro ir renginių užkulisius, dalinosi patirtimi ir vedė aktyvias kūrybines veiklas. Į susitikimą Smalininkų technologijų ir verslo mokykloje atvykusi aktorė, režisierė ir tinklaraštininkė Violeta Mičiulienė su jaunimu dalijosi savo kūrybos patirtimis, skatino jaunimą drąsiai kurti, klysti ir ieškoti savęs mene.

Jurbarke vykęs „Improwoodas“ – tai linksmas teatrinės improvizacijos pasirodymas, kurio metu profesionalūs aktoriai Milda Noreikaitė, smalininkiškis Arnas Ašmonas ir Balys Latėnas pagal žiūrovų pasiūlymus kūrė ir vaidino įvairiausias situacijas. Į improvizacijos procesą aktoriai įtraukė ir savanorius iš salės, kurių, beje, Jurbarke netrūko – jaunieji „Vaivorykštės“ aktoriai kartu su profesionalais drąsiai dalyvavo improvizuotoje spaudos konferencijoje „Helovino tradicijos ir ateitis šiuolaikiniame pasaulyje“, kur visi sakomos kalbos žodžiai turėjo prasidėti iš tos pačios raidės, savo judesiais „iliustravo“ aktorių tekstą poliklinikos priimamajame, dirbo „kaskadininkais“. Po pasirodymo „Improwoodo“ aktoriai su vaivorykštukais dalinosi improvizacijos, kaip teatro meno, paslaptimis, akcentuodami ne tik kūrybiškumą, bet ir – ypač – drąsą. „Improvizacijoje negali būti žodžio „ne“, tik „taip ir...“ – jauniesiems aktoriams teigė „Improwoodo“ komanda.

Apie šį projektą ir apskritai teatrą pasikalbėjome su režisiere Birute Šneideriene.

Dėl ko kilo mintis organizuoti tokį projektą?

Pirmiausia – dėl to, kad teatrą jau lankantys vaikai turėtų galimybę kuo daugiau pasirodyti, su savo spektakliais išvažiuoti į kitas vietas (juokiasi).

Bet gal ne vien dėl to?

Žinoma, ne. Labiausiai norėjosi spektaklius išvežti būtent į kaimo vietoves. Nors dabar daug kalbama apie integraciją ir lygias galimybes, ne paslaptis, kad kaimuose ir mažesniuose miesteliuose galimybės pamatyti teatrą yra daug mažesnės nei miestuose ar net rajonų centruose. O ypač jaunimui pamatyti spektaklius, kuriuose vaidina bendraamžiai. Ir šiaip, ką po pamokų paprastai veikia jaunimas? Akivaizdu. Sėdi „sulindęs“ į telefonus – tiek mieste, tiek kaime. Tad galima sakyti, kad projektą sugalvojome dėl to, kad jaunimą nors porai valandų „ištrauktume“ iš telefonų (juokiasi).

O ar atokesnėse vietovėse gyvenančiam jaunimui to teatro reikia?

Galiu pasakyti tik tiek – būtent šiuose projektuose ypač gerai pajuntu savo darbo prasmę. Kai matau degančias vaikų akis, susidomėjimą, susižavėjimą... Ir ne tik savo aktorių akyse, bet būtent tų vaikų, kurie gal pirmą kartą iš arti pamatė teatrinius pratimus, pajuto, kaip įdomu improvizuoti, saviraiškos džiaugsmą. Neretai išgirstame klausimų, ar ir jie galėtų ateiti į mūsų teatrą. Prieš keletą metų po spektaklio Skirsnemunėje viena mergaitė priėjusi prie tuometinės „Vaivorykštės“ aktorės paklausė, ar kai ji atvažiuos mokytis į Jurbarką, galės lankyti teatrą. Šiandien ta mergaitė, Diana Venskytė, vaidina spektaklyje „Škac, mirtie“, ir puikiai vaidina, kaip, beje, ir visa spektaklio trupė. Išduosiu paslaptį – Skirsnemunėje spektaklį pažiūrėjęs aktorius Oskar Wyganowski visai rimtai pasakė, kad visą „Škac, mirtie“ komandą jau dabar būtų galima priimti į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją.

Tik vargu, ar visi norės tapti aktoriais?

Žinoma, ne. Tiek aktorių ir nereikia. Bet teatras vaikams, bent jau dabar, vis tiek svarbus ir jungiantis dalykas. Štai kad ir šiame spektaklyje Senelį vaidinantis Tajus Kvedys – jau studentas, studijuoja Vilniuje, tačiau grįžta į Jurbarką tam, kad suvaidintų. Tai rodo, koks svarbus jam tebėra teatras, kaip jis sujungia.

Ir dar. Labai smagu scenoje ar per televizorių pamatyti pažįstamą. Smalininkų TVM buvo ypač smagu rodyti „Škac, mirtie“, nes spektaklyje Vaksmiulerį vaidina čia besimokantis Matas Stanaitis. Lygiai taip pat smalininkiškiams ir jurbarkiečiams buvo smagu „Improwoode“ matyti Arną Ašmoną. Į kaimus nuvažiuoja profesionalūs aktoriai, vaikai juos sutinka, pasikalba su jais, pamato, kad jie tokie pat kaip visi: ir klysta, ir juokingi būna, ir kvailai kartais atrodo, ir su sunkumais visokiausiais susiduria. Ir tada gal supranta, kad ir patys gali ne mažiau pasiekti.

Tad galima tikėtis, kad „Eikš artyn“ įvyko ne paskutinį kartą?

Tikrai ne paskutinį!