Internete išgarsėjęs menininkas surengė pirmąją parodą

„Meilės romansų tokio meno fone nepadainuosi“, – juokavo veliuoniškis dainininkas Naglis Mačėnas, pakviestas į Jurbarko rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje birželio 4 dieną vykusį Mato Martinaičio piešinių parodos „Be pavadinimo“ atidarymą. Savamoksliu prisistatančio menininko darbuose ryškių spalvų nerasite – tik juodą, baltą, įvairius pilkus atspalvius ir neįtikėtinai tarpusavyje susijungusias kūnų dalis.

Matas sako jaučiantis savo darbų prasmę, tik jos nemokantis nusakyti žodžiais. Ir negalintis paaiškinti, kaip ir iš kur tie piešiniai atsiranda, tikriausiai ateina iš pasąmonės. Jo darbai „be pavadinimo“ esantys neatsitiktinai, Matas sako priimantis visus jų sukeliamus apibūdinimus, net ir kad „piešė vaikas, turintis psichologinių bėdų“. „Man viskas tinka. Tikroji mano kūrybos prasmė yra būtent tai, ką jaučia pats žmogus į juos žiūrėdamas. Kiekvienas iš jūsų darbuose galite įžvelgti tai, kas asmeniškai jums yra prasminga ir artima“, – sako kūrėjas, iš pažiūros visai neprimenantis savo piešinių – anaiptol ne šokiruojantis ar keliantis baimę. Kuklus, santūrus vaikinas, šviesių pastelinių spalvų drabužiais.

Į parodos atidarymą žiūrovų prisirinko pilna didžioji bibliotekos salė, tai nustebino ir patį menininką. Žinoma, atėjo Jurbarke gyvenantys Mato tėvai Audronė ir Antanas Martinaičiai, beje, taip pat kuriantys žmonės, atvažiavo jo krikštatėviai iš Marijampolės, kolega menininkas iš Klaipėdos, sugužėjo Mato menu susidomėję kuriantys gimnazistai... Buvusi Mato dailės mokytoja Jurgita Davidavičienė tądien ir pristatė jį ir jo kūrinius. Žodį tarė ir Mato mama Audronė, kuri, kaip paaiškėjo, ir suorganizavo Jurbarke sūnaus pirmąją „gyvą“ parodą.

 
M. Martinaitis su tėvais ir drauge Gabija. I. Juškaitienės nuotraukos.

Pašaukimas – menas

Matas prisistato kaip kilęs iš Jurbarko, tačiau šiuo metu gyvenantis ir kuriantis Vilniuje. Reguliariai ir intensyviai piešti pradėjo nuo 2018 metų vasaros. 2019 metais įgijo kompiuterinės įrangos derintojo specialybę, 2024 metais – skaitmeninės komunikacijos profesinį bakalaurą.  „Studijos niekada pernelyg nedomino ir jos neturi nieko bendra su kūryba. Tikrasis pašaukimas visada buvo menas“, – sako Matas, vis svarstantis apie meno studijas, bet joms nesiryžtantis. Jaunuolio nuomone, būdamas savamokslis jis yra visiškai laisvas. Gali daryti ką nori, kaip nori ir pats iš savęs mokosi įvairiausių technikų. Parodoje eksponuojami piešiniai, sukurti per pastaruosius kelerius metus. Dažniausiai idėjos ant popieriaus perkeliamos naudojant anglį ir pastelę, tušą, šratinukus

Darbai pasklidę po pasaulį

Kaip paaiškėjo, internetinėje erdvėje menininkas M. Martinaitis gana gerai žinomas – jis turi nemažai gerbėjų, kurie ne tik domisi jo kūryba, bet ir įsigyja patikusius darbus. Nors iš pradžių nesiskelbė parduodantis kūrinius, augant žinomumui virtualioje erdvėje žmonės patys pradėjo rašyti ir teirautis, kaip juos galima įsigyti. Savo piešiniais Matas dalinasi Instagrame, kitose platformose, o pirmuosius darbus pardavė 2018 metais.  Nuo 2022 metų pradėjo naudotis ir internetinėmis parduotuvėmis, kuriose kurį laiką prekiavo marškinėliais bei kita atributika su savo spauda. Socialinių tinklų dėka yra pardavęs kelis šimtus originalių darbų. Jie iškeliavo į Vokietiją, Angliją, Italiją, o daugiausiai – į JAV. Lietuvoje parduoti gal tik 10 jo kūrinių.

„Didžiausias siekis ir svajonė į meno pasaulį žengti per gyvas parodas, o ne per socialinius tinklus , kurie man jau seniai pabodę“, – parodos anotacijoje rašo pats Matas, tikinantis, kad joks internetas nepakeis gyvų susitikimų. Matyti gyvas akis – jaudina, įkvepia ir verčia stengtis dar labiau.

Nuo dinozaurų ik mirties

Dar daugiau apie Matą papasakojo jo mama. Pasak jos, Matas piešęs nuo mažens, pradėjęs nuo dinozaurų, tankų, kareivių. Sūnaus, dar penktoko, paprašė nupiešti jos portretą, tai jis nupiešęs labai tikroviškai, su visomis raukšlėmis raukšlelėmis. Audronė juokiasi, kad kaskart tą portretą pamačiusi, prieš išeidama pro duris į veidrodį pasižiūri, ar tikrai taip atrodo.

Audronė neabejoja sūnaus talentu,  nekantriai laukia ir džiaugiasi visais jo darbais. Keli darbai kabo ir tėvų namuose, turi išsaugojusi jo pieštą angelą. Kaip ir kiekviena mama, džiaugiasi sūnumi ir laiminga, kai jis  grįžta namo iš Vilniaus, tada viskas aplinkui daug gražiau atrodo.

Vis dėlto vienas Mato paveikslas parodoje turi pavadinimą. „Gyvenimo trapumas“ – taip vadinasi dailės mokytojos J. Davidavičienės išsaugotas Mato dailės egzamino darbas, kurį (ir darbą, ir pavadinimą) pats autorius jau buvo pamiršęs. Paveiksle pavaizduota Mirtis su maro gydytojo kauke, laikanti ant rankų kūdikį. Kaip paaiškėjo, gyvenimo ir mirties tema Matą domino dar mokykloje, o rengdamasis darbui jis domėjosi XVI a. masinėmis mirtimis, tuometiniais gydymo būdais. Savo kūrinyje tąkart į mirtį jis žvelgė kaip į neišvengiamą kiekvieno dalią, kurios nereikia bijoti, o priimti ir suprasti. Nes gyvenimas ir mirtis yra kaip diena ir naktis, kaip žemė ir dangus.

M. Martinatis su dailės mokytoja J. Davidavičiene.

Dailės mokytoja apie parodą

„Ši ekspozicija mane, kaip turbūt ir jus, stebina ar glumina niūrumu ir gyliu. Kviečia mus ne tik žiūrėti, bet ir susikaupti, įsiklausyti, suprasti. M. Martinaičio kūryba remiasi ekspresionistine, siurrealistine ir simbolistine menine kalba, kurioje svarbiausia tampa emocija, vidinis išgyvenimas, sapnų pasąmoniniai vaizdiniai, simboliai, žmogaus santykis su jį supančiu pasauliu. Apibendrintomis ir deformuotomis formomis siekiama atsiriboti nuo realistinės, akademistinės vaizduosenos. Šioje parodoje nėra mielų, jaukių vaizdelių. Kiekvienas paveikslas – tarsi atskiras psichologinis tunelis, vedantis žiūrovą į asmeninius vaizduotės užkaborius. Daugeliui ekspozicija gali pasirodyti slegianti, nes dominuoja tamsus koloritas, baugina neįprastos formų modifikacijos. Šie kūriniai skirti ne estetizuoti aplinką ar džiuginti, o paliesti, supurtyti, kad ilgam paliktų pėdsaką mūsų apmąstymuose. Mato kūriniuose atsiveria nuojautų, išgyvenimų, prasmių gausa. Nuotaikos įtaigą sustiprina atsikartojančios akių, ausų, rankų, kojų formos, jos kompozicijoje naudojamos kaip veikiantys simboliai, kaip tiltas tarp autoriaus ir žiūrovo. Matomi ženklai nėra vienareikšmiški, mes kiekvienas galime atrasti savo interpretaciją, savo patirtį ir savo atsakymus. Būtent ši laisvė kalbėtis su kūriniu ir yra viena didžiausių šios parodos vertybių.

Norėtųsi pabrėžti, kad atlikimo technika yra labai monochromiška ir vienalytė. Naudojama anglis, sausa pastelė, gelinis rašiklis yra ne vien techninės atlikimo priemonės. Šios medžiagos leidžia kurti jautrų tonų spektrą, nuo gilaus dramatiško iki subtilios šviesos niuansų. Linijos ir dėmės kartais atrodo tvirtos ir ryžtingos, kartais – trapios lyg prisiminimas.

Tegul ši ekspozicija tampa erdve apmąstymams ir jausmams. Linkiu, kad kiekvienas čia rastų kūrinį, kuris prakalbintų ir paliktų ilgalaikį įspūdį“, – taip apie M. Martinaičio parodą kalbėjo Jurbarko Antano Giedraičio-Giedriaus gimnazijos dailės mokytoja Jurgita Davidavičienė.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas laikraštyje „Mūsų laikas“ (2026 m. birželio 12 d. Nr. 23 (1589)