Jurbarką prisijaukinusi Simona Kulikauskaitė

Pastarosios dienos Simonai bėga panašiu ritmu: nuo 8 iki 13 val. darbo dienomis – Smalininkų „Senjorų namuose“, kur atlikdama praktiką rūpinasi senjorų užimtumu, po pietų iki 19 ar 20 val. – Jurbarko švietimo centro Atvirame jaunimo centre Kauno gatvėje, kur ji yra specialistė atviram darbui su jaunimu. Po darbo dar skuba į karatė treniruotes arba sėda ant dviračio ir lekia 50 kilometrų, arba 5, priklausomai nuo to, kiek reikia išsikrauti. Būtinai dar turi pasivaikščioti panemune, nes ir šuniui reikia pajudėti, o vėlai vakare, jaukiai susėdusios su mama, aptaria prabėgusią dieną.

Tokiu ritmu gyvena 22 metų socialinio darbo studentė Simona Kulikauskaitė, Kauno kolegijos trečiakursė, iki spalio 24 dienos atliekanti praktiką Smalininkuose, o jaunimo centre dirbanti su kurso drauge Gerda, su kuria, beje, tame pačiame suole sėdi paskaitose. Pasibaigus praktikai vėl prasidės paskaitos, tad teks ir į Tauragę ar Kauną kartais važiuoti. Simona vairuoja automobilį, tačiau jau rezga mintį išmokti sutramdyti ir motociklą.

Neabejotinai bus ir daugiau veiklų – teks Jurbarke organizuoti įvairius renginius, tarptautines stovyklas, priimti užsienio delegacijas ir pan. Mat ši mergina turi ir daugiau pareigų – yra Jurbarko rajono savivaldybės jaunimo reikalų tarybos narė, priklauso Jurbarko „Lions“ klubui, yra Jurbarko-Krailshemo miestų partnerystės jaunimo komiteto pirmininkė. Taip pat – ir buvusi ilgametė „Jurbarkas gyvas“ asociacijos savanorė. Žodžiu, įprasta, kad jei Jurbarke vyksta koks jaunimo renginys, Simona yra arba tarp organizatorių, arba (nutinka ir taip) tarp nominantų. Jei reikia kur važiuoti ir jaunimui atstovauti, dažniausiai siūloma būtent Simutė, kaip ją meiliai vadina draugai ir pažįstami.

„Esu toks žmogus, kuriam daug kas įdomu. Nežinau, kodėl aš aktyvi. Gal dėl to, kad nuobodu sėdėti vietoje“, – sako Simona, teigianti, kad yra kūrybingas žmogus. „Kūrybingas žmogus ir plyname lauke ras ką veikti. Aš sakau, kad esu kūrybingas žmogus. Iš tos kūrybos ir seka visas veiksmas. Energijos užtenka viskam“, – šypsosi Simona, tikindama, kad pati neieško veiklų. „Tos veiklos pačios mane susiranda“, – juokiasi mergina, su kuria kalbėjomės sukritusios į sėdmaišius Atviro jaunimo centro patalpose, kol dar nepradėjo rinktis jaunimas. Simona kartu su kolege Gerda, pasak jos, atviromis širdimis čia laukia Jurbarko jaunimo – nuo 14 iki 29 metų.

Simona pasidžiaugia atnaujintomis centro patalpomis, kuriose galima užsiimti įvairiomis veiklomis: pažaisti biliardą, stalo tenisą, stalo žaidimus arba siekti rekordų žaidžiant išmaniaisiais telefonais. Atnaujinta ir virtuvė, kuri, pasirodo, yra viena populiariausių centro erdvių – jaunimui smagu blynus ar net pyragus kepti. Simona šypsosi, kad blynai nespėja nė į lėkštę patekti, virėjai juos bekepdami suvalgo. Ji pati virtuvėje irgi jaučiasi tvirtai – labai praverčia Smalininkų technologijų ir verslo mokykloje virėjos profesijos mokymosi metu įgytos žinios.

Tarsi mažos spynos

Simonai patinka būti su kitais jaunais žmonėmis, kurie, pasak jos, yra tarsi mažos spynos, o jos darbas yra surasti raktelį šioms atrakinti. Tam dažnai tereikia skirti tik šiek tiek dėmesio: klausytis ir išgirsti, nuoširdžiai domėtis, rūpintis, pastebėti ir padėkoti už mažus, rodos, tokius paprastus darbus – išplautus puodelius, surinktus biliardo kamuoliukus... Simona sako gyvenanti mažais džiaugsmais – jai gera matyti, kaip nukrenta kaukės, kuriomis prisidengę jaunuoliai ateina į centrą. Nuoširdus dėmesys daro stebuklus ir jo reikia ne tik jauniems. Ji jau pajuto, kaip dėmesio, atidos reikia senjorams – ir jie nori būti išklausyti, jiems smagu pasakoti apie savo gyvenimą, apie tai, kaip kažkada puikiai sekėsi kažką dirbti.

Išlaisvino savanorystė

Pačią Simoną padėjo „atrakinti“... savanorystė. Vaikystėje, sako, buvusi nedrąsi, drovi, tyli, mažai kalbanti, vis slėpdavosi už mamos. Savanorystė padėjo išdrąsėti – dabar ji nebijo viešai kalbėti, įgijo pasitikėjimo savimi, suprato, kas jai tinka ir patinka, o kas ne. Savanorystė padėjo ir pasirinkti savąjį kelią. Tiesa, virėjo specialybę pasirinko daug negalvodama – ne iš pašaukimo, o kad baigusi 12 klasę tuo pačiu įgytų specialybę, tačiau į socialinį darbą atėjo jau geriau save pažindama: tiesiog buvo akimirka, tarsi nušvitimas, kai suprato, kad jai patinka padėti žmonėms, tad turi rinktis socialinį darbą, kurio esmė ir yra padėti kitiems. O iki tol buvę įvairių minčių: kinologija, pasienio ar policijos tarnyba, tačiau jautė, kad tai ne jai. Simona džiaugiasi savo pasirinkimu, dabar belieka apsispręsti, kurios srities socialine darbuotoja nori dirbti. Jau atliko praktiką vaikų dienos centre, dabar rūpinasi senjorų užimtumu, o kitos praktikos metu, ko gero, pagelbės neįgaliesiems. Kol kas jai labiausiai patinka dirbti su jaunimu, kurį ji pati vadina savo aukso grynuoliu.

Ateities neplanuoja

Toli į ateitį Simona neplanuoja, mat įpratusi, kad daug kas jos gyvenime nutinka neplanuotai, o jei bus tuščia diena, ji greitai užsipildys veiklomis. Taip nutiko ir šių metų Kovo 11-ąją, kai būtent Simonai teko atstovauti Jurbarko krašto jaunimui šios datos 35-mečio paminėjimo iškilmėse Seime – jai, kaip ir kitiems jaunuoliams, Garbės kuopos kariai įteikė po trispalvę. Buvo nepaprasta, jautru, įspūdinga – ji iki šiol prisimena, kaip virpėjo kojos priimant vėliavą ir matant šalia sėdinčių šalies prezidentų veidus. Sako, nežinanti, kodėl būtent ją pasirinko – tiesiog jaunimo reikalų tarybos nariai nubalsavo, kad ji turinti važiuoti. Beje, toji vėliava yra Jurbarko krašto muziejuje, iš kurio keliaus po visas rajono ugdymo įstaigas, kad ir kiti dovanota vėliava pasidžiaugtų.

Simonos laukia ir kitos veiklos – kitąmet per Velykas atvyks vokiečių delegacija, tad reikės organizuos stovyklą; atvirame jauno centre lankysis delegacijos iš Ispanijos, Suomijos, nes vykdomas didelis projektas. O kur dar Jurbarko krašto jaunimo apdovanojimų vakaras gruodžio pradžioje – jį taip pat reikės organizuoti.

Didmiesčių neprisijaukino

„Teku, kaip tas Nemunėlis“, – šypsosi Simona, kuriai mylima upė primena jos pačios gyvenimą: nors vis ta pačia kryptimi bėga, bet kaskart vis kitokia – vieną dieną rami, kitą pasišiaušusi. „O ir pačioje upėje yra įlankų, srovių, duobių, sūkurių, kurie nežinia, kur užnešti gali“, – kalba Simona, tikindama pajutusi, kad didmiesčiai ne jai. Bent jau kol kas nepavyko jų prisijaukinti, nes visko ten yra per daug. O Jurbarke visko pakankamai: ir veiklos, ir žmonių, ir pagalbos, kurios ji, jei reikia, moka paprašyti. Tiesa, niekas nežino, kaip bus ateityje, bet kol kas jai patinka taip, kaip yra.

Šypsosi, kad sportas jai yra savotiška prevencija nuo darboholizmo. Ypač karatė, kuriuo užsiima jau 10 metų, nuo 5 klasės. Pasidžiaugia, jau ir rudo diržo nusipelniusi. Treniruočių salėje negalvoja nei apie mokslus, nei apie darbą. Grįžta pavargusi, suprakaitavusi, bet, pasak jos, nusinulinusi.

Nuo Jurbarko pailsi... Kiduliuose

Būna, kad ir Jurbarke jai visko pasidaro per daug – ima slėgti bėgimas, rutina, nepadeda ir sportas. Tada važiuoja į Kidulius. Žvejoti. „Ten būnu tik aš, prūdas ir mano žuvys“, – šypsosi Simona, kuriai svarbu ne laimikis, o pats žvejybos procesas – buvimas gamtoje, ramybėje prie vandens. O visas sugautas žuvis ji paleidžia. Simonai patinka žvejoti ir su tėčiu, nes būtent jis to išmokė. Ir iki šiol moko. Simona juokiasi, kad be tėčio pagalbos sunku net slieką ant kabliuko užmauti.

Simona pasidžiaugia savo aktyviais tėvais. Nors jie ir pasukę skirtingais keliais, Simona, panašu, su abiem gerai sutaria. Mama dirba Smalininkų TVM anglų ir vokiečių kalbų mokytoja, yra „Lions“ klubo narė, o tėtis – bardas.