Kotryna Locaitytė: savo kelią atrandi įveikęs didžiausias baimes (VIDEO)

Ši istorija – apie begalinę drąsą. Drąsą atvirai kalbėti apie savo kitoniškumą. Drąsą eiti į viešumą, nors esi labai jautrus ir labai pažeidžiamas. Drąsą susitaikyti su mintimi, kad tokių, kaip tu, Lietuvoje tėra vos 100. Ir apie gebėjimą įveikti baimę ir daryti tai, ką labai norisi išbandyti. Tokia yra gimnazistė Kotryna Locaitytė, Jurbarko jaunimo politikos ambasadorė ir neformalios Jurbarko jaunimo grupės „Jaunasis Caritas“ pirmininkė.

Antrus metus iš eilės Kotryna buvo nominuota jaunimo apdovanojimuose „Jurbarko perlas“ kaip „Metų proveržis“, o šalies Savanorystės apdovanojimuose jos vadovaujamas Jurbarko „Jaunasis Caritas“ buvo tarp pretendentų gauti apdovanojimą už savanorystės kultūros puoselėjimą. Šie įvertinimai, pasak pačios Kotrynos, pasiektas rezultatas ir įrodymas sau pačiai bei kitiems, kad vertėjo neužsidaryti tarp keturių sienų, įsidrąsinti ir išeiti į viešumą.

Gyvenimas su achondroplazija

Kodėl kalbame apie drąsą? Jos tikrai reikėjo viešai prabilti ir pasakyti, ką reiškia gyventi su achondroplazija. 18-metė Kotryna yra 130 cm, arba maždaug 8–9 metų amžiaus vaiko ūgio. „Achondroplazija yra įgimta genetinė kaulų augimo būklė, rimta negalia, kuri daro įtaką ne tikišvaizdai, bet ir sveikatai: stuburui, sąnariams, kvėpavimui, klausai. Tai reiškia gyvenimą su fiziniais sunkumais, reguliariais gydymais ir nuolatiniu prisitaikymu“, – savo feisbuko paskyroje rašė Kotryna, po to, kai sudalyvavo viename LRT projekte. Jautrus įrašas ją išgarsino visoje Lietuvoje. Šypsosi, kad po šio įrašo ir pasirodymo laidoje ją atpažįsta ne tik Jurbarke, bet ir Vilniaus ar Kauno gatvėse. Kotryna tokia Jurbarko rajone yra vienintelė, o visoje Lietuvoje žmonių su šiuo genetiniu sutrikimu priskaičiuojama apie 100 –po vieną naują atvejį kasmet.

Pati Kotryna sako, kad kiekvienas kūnas pasakoja skirtingas istorijas ir nebūtinai visos istorijos turi būti linksmos, tačiau net ir liūdnose istorijose galima rasti linksmų įžvalgų. Mudviejų pasikalbėjimas tikrai nebuvo liūdnas. Kalbėjomės prieš šventes apie tai, kas Kotrynai rūpi, ką ji veikia, apie ką svajoja ir ką planuoja.

 Padėjo savanorystė

Kotryna atsargiai kalba apie ateities planus, bet gerai žino, nuo ko viskas prasidėjo. Savo pačios pastangomis gyvenimo vagą ji pakreipė prieš maždaug trejus metus, kai nusprendė užsiimti savanoriška jaunimo veikla. Tai ji nusprendė daryti paskatinta savo tėvų, Neringos ir Arūno, kuriais labai didžiuojasi ir... mažų žmogeliukų. Taip linksmai ji pati vadina panašią negalią turinčius draugus, su kuriais palaiko ryšį ir bendrauja internetu. Būtent tėvų ir draugų paskatinta Kotryna įžengė į savanorystę.

Savanoriauti ji pradėjo Jurbarko viešojoje bibliotekoje, kur gavo užduotį sugalvoti ir įgyvendinti vaikams skirtas kūrybines dirbtuvėles. Iki šiol prisimena, kaip pradžioje buvo nedrąsu – ką vaikai pasakys, ko paklaus. Tačiau visos baimės pasirodė nepagrįstos – vaikai ją priėmė. Patirtis buvo tokia gera, kad Kotryna ir toliau liko savanorystėje, o be to planuoja studijuoti pradinių klasių pedagogiką. Jai patinka būti su vaikais – galima pasikalbėti, jie atviri, žingeidūs. Tiesa, pripažįsta, kad yra buvę įvairių reakcijų: kai kas galvojo, kad „maža mergaitė“ paklydo, kad „su ja bus nesaugu“. Kotryna ant vaikų už tokius žodžius nepyksta, tik norėtų, kad tėvai savo vaikams paaiškintų, jog būna visokių žmonių, ir prisidėtų prie tolerancijos puoselėjimo.

Rūpinasi kitais

Savanorystė Kotryną įtraukė kaip reikiant. Tapusi neformalios jaunimo grupės „Jaunasis Caritas“ pirmininke ji kartu su kitais 13–14 savanorių lanko Jurbarko nakvynės namų gyventojus, kiekvieną penktadienį nuo 15 val. Jurbarko parapijos namuose laukia senjorų, su kuriais kartu užsiima įvairiomis veiklomis: gamina maistą, žaidžia protų mūšius, užsiima kitais darbeliais.

Kotryna apgailestauja, kad kitais metais teks kiek nuo šios veiklos atsitraukti – reikia ruoštis valstybiniams brandos egzaminams. Tačiau savanoryste ji bando sudominti ir jaunesnį brolį Jorį, kuriam greit bus 13 metų. Kotryna dar turi vyresnę seserį.

Jaunimo stebėtoja

Neseniai Kotryna tapo Jurbarko jaunimo politikos ambasadore. Tiesa, ji pati šypsosi, kad žodis „politika“ skamba gal per daug rimtai – ji save vadinta jaunimo stebėtoja arba tiltu tarp bendraamžių ir suaugusiųjų: Jaunimo reikalų koordinatorės ir Jaunimo reikalų agentūros.

Jai patikėtos labai atsakingos pareigos – stebėti ir analizuoti, ko trūksta jaunimui, ir apie tai informuoti jaunimą globojančias institucijas. Šių metų spalį ji internetu apklausė visų rajono mokyklų 7–12 klasių moksleivius, gavo apie 180 užpildytų anketų. Kotryna sako, kad pačiai buvo įdomu sužinoti, ko trūksta Jurbarko jaunimui. Pasirodo, jaunuoliai norėtų turėti daugiau uždarų erdvių, kur galėtų ramiai pabendrauti su draugais, veikti tai, ką nori. Dar trūksta atnaujintų sporto aikštynų.

Kotryną nustebino, kad jaunuoliai pasigedo pagarbos ir tolerancijos vieni kitiems – ne vienas nurodė, kad kitaip apsirengę ar išsiskirdami iš kitų sulaukia pašaipų ir patyčių.

Iššūkiai

Pačiai Kotrynai atrodo, kad žmonės Jurbarko rajone gana tolerantiški. O ji kasdien susiduria su iššūkiais, apie kuriuos dauguma mūsų net nepagalvoja. Kotryna negali atidaryti aukščiau įrengtų spintelių durų, pasiekti prekių viršutinėse lentynose parduotuvėse, pasiimti siuntinį paštomate, jei šis įdėtas aukštesnėje kameroje. Tada tenka prašyti pagalbos, o jei nieko nėra šalia, tenka palaukti. Jai sudėtinga įlipti į autobusą, jei šis nėra žemagrindis, o su aukštais laiptais.

Kotryna negali bėgioti, daug ir greitai vaikščioti. Ji turi eiti lėtai, nes kojos pavargsta ir tenka stabtelėti pailsėti. Ypač kai iš šiltos patalpos išeina į šaltą orą. Sunku jai ir laiptais lipti, bet gimnazijoje ji liftu nesinaudoja, taip demonstruodama atkaklumą ir užsispyrimą. Mergina paaiškina, kad buvo suradusi išeitį – po miestą važinėjo elektriniu paspirtuku, taip patogiai įveikdama ilgesnius atstumus. Deja, jo teko atsisakyti sulaukus nusiskundimų, kad jos dėl mažo ūgio ant parpirtuko nesimato.

Filmavosi kino filme

Kotryna šypsosi, kad mažas ūgis suteikia ir privilegijų: autobuse ji gali stovėti arčiau durų, greičiau patekti pas gydytoją, sulaukia daugiau komplimentų, apie ją daugiau kalbama gerąja prasme. Ji jau buvo kviečiama filmuotis kine – dalyvavo masinėse scenose kino juostoje „Elfų kerštas“, prieš keletą metų filmuotoje Vilniuje. Tai buvo antras jos gautas atlyginimas. Pirmą atlygį gavo už pravestą vasaros stovyklą vaikams Jurbarke.

Kotryna nemano dėl savo negalios turinti mažiau galimybių nei kiti. Priešingai – jų atsiveria dar daugiau, tik reikia neužsidaryti ir jas atrasti, apie save komunikuoti, ne tik norėti, bet ir mokytis.

Jaučia pareigą kalbėti

Mergina sako anksčiau bijojusi kritikos, komentarų. Ją gąsdino nauja aplinka, buvo baisu reikšti savo nuomonę. „Galvojau, kaip aš galiu kalbėti ir reikšti savo nuomonę, jei esu kitokia“, – apie savo ankstesnę savijautą pasakojo ji. Bet ilgainiui suprato kalbėti turinti būtent dėl to, kad yra kitokia. Ne dėl to, kad siektų viešumo, šypsosi, kad jo užtenka – turi kalbėti, kad padėtų kitiems mažus žmones suprasti, kad aplink juos, tarsi apie mažus vaikus, nešokinėtų. „Nereikia, kad jūs prie mūsų prisitaikytumėte“, – sako ji. Dėmesys malonus, bet vis tik labiau norėtųsi bendrauti natūraliai, tiesiog geranoriškai. Kotryna sako suprantanti, kad kai kurie žmonės tiesiog nežino, kaip su tokiais kaip ji elgtis, todėl ir reikia apie tai kalbėti.

Padeda viešumas

Kotrynai smagu bendrauti ir su savo „mažaisiais“ׅ draugais, su kuriais mielai pasijuokia iš įvairių situacijų. Būtent jie paskatino Kotryną sudalyvauti LRT laidoje ir viešai papasakoti apie savo negalią. Ji sako, kad buvo įdomu išgirsti skirtingas istorijas ir pačiai apie save papasakoti, nors, žinoma, pasakojo ne viską. „Ne viską, bet reikia kalbėti. Esu išskirtinis atvejis ir reikia apie tai kalbėti, kad kiti žinotų, kaip reaguoti, bendrauti, elgtis“, – sako Kotryna, kuriai smagu stebėti, kaip jos draugai bando tapti influenceriais. Ji nusijuokia išgirdusi, kad ją jau galima taip pavadinti – juk į jos žodžius įsiklausoma.

Planai ir linkėjimai

Paklausta, kaip save mato po 20 metų, Kotryna sako tenorinti būti tokia pat aktyvi ir visuomeniška kaip dabar. Artimiausiuose planuose – sėkmingai išlaikyti brandos egzaminus. Dar norėtų išmokti pianinu groti.

Sau mergina linki sveikatos, o Jurbarko jaunimui, kuriam atstovauja – nebijoti išreikšti savęs, nebijoti rizikuoti. Tiesiog pabandyti. O jei iš karto nepavyks, bandyti dar kartą.

 Kotryną išgarsinęs įrašas jos feisbuko paskyroje

„Turiu achondroplaziją – genetinę kaulų augimo būklę. Tai – ne juokingas ūgis, o rimta negalia. Ji daro įtaką ne tik mano išvaizdai, bet ir sveikatai: stuburui, sąnariams, kvėpavimui, klausai. Tai reiškia gyvenimą su fiziniais sunkumais, reguliariais gydymais ir nuolatiniu prisitaikymu.

Tačiau didžiausias iššūkis – ne kūne. Jis – visuomenėje, kuri į tave vis dar žiūri kaip į „kitokį“, „ne visai žmogų“, „pramogą“. Mes vis dar gyvename aplinkoje, kur būti žemo ūgio žmogumi reiškia nuolat patirti žvilgsnius, šnabždesius, slaptas nuotraukas ir nepageidaujamus komentarus.

Mums jau ir taip nelengva. Rasti tikrų draugų. Jaustis priimtiems. Išeiti į viešumą be baimės būti vertinamam vien dėl išvaizdos. Mes nenorime būti gražūs „eksponatai“, stovintys kaip stulpai dėl dėmesio. Mes norime būti žmonės tarp žmonių.

Kas mane sustiprino šiame gyvenime? Mano šeima.

Kai gimiau – mano tėvai sužinojo, kad jų vaikas bus kitoks. Jie galėjo palūžti. Bet jie nepasitraukė. Jie nepaliko manęs, neatstūmė, nemetė. Jie stovėjo ir kovojo. Už mane. Už mano sveikatą, ugdymą, galimybes, orumą. Jie nepriėmė likimo pasyviai – jie pastatė man gyvenimą ant pamato, ant kurio aš šiandien stoviu tvirtai.

Mes – žmonės. Su kūnais, kurie reikalauja daugiau pastangų. Su širdimis, kurios jautrios. Su šeimomis, kurios kovoja. Mes nusipelnome ne gailesčio, o pagarbos“.