Naujasis „Vaivorykštės“ spektaklis – graudi ir juokinga meilės istorija

„Prasidėjus pavasariui sugrįžta paukščiai, o į šią sceną po trylikos metų sugrįžo spektaklis, joje rodytas 2012-aisiais“, – sakė Jurbarko kultūros centro vaikų ir jaunimo teatro „Vaivorykštė“ režisierė Birutė Šneiderienė, kovo 20-ąją pristatydama sausakimšai salei naująjį šio teatro spektaklį – Sauliaus Šaltenio „Škac, mirtie“.

Kiekvienas, besidomintis teatru, patvirtins, kad naujas „Vaivorykštės“ spektaklis kaskart tampa lyg ir savotišku reiškiniu, sujudinančiu kultūrinį miesto gyvenimą ir suburiančiu pilną žiūrovų salę. Nes šis vaikų ir jaunimo teatras per daugiau nei 40 metų savo gyvavimo metų rado daug ištikimų gerbėjų, nepraleidžiančių nė vienos premjeros. O „Škac, mirtie“ (apie tai ne kartą girdėjau) jau daug metų buvo vadinamas kultiniu šio teatro spektakliu. Ne veltui jį kūrė ir jame vaidino tuomet dar tik mokiniai, o dabar jau visoje Lietuvoje garsūs menininkai: teatro ir kino aktorius Arnas Ašmonas, aktorius ir muzikantas, „Auksinio scenos kryžiaus“ laureatas Mantas Bendžius, žinomas renginių vedėjas Tadas Radišauskas ir visa tuometinė, kaip sakė ne vienas, „be galo stipri“ „Vaivorykštės“ grupė. Arnas ir Tadas, beje, atvyko ir į naujojo spektaklio premjerą.

Režisierė Birutė iš karto įspėjo, kad naujoji „Škac, mirtie“, nors ir panaši į buvusiąją savo režisūriniais sprendimais, neabejotinai bus kitokia, juk spektaklio personažus dabar kuria visai kiti žmonės.

Šis S. Šaltenio kūrinys žiūrovams puikiai pažįstamas iš Arūno Žebriūno kino filmo „Riešutų duona“, tad jo siužeto pristatinėti tikriausiai nebereikia. Pjesėje pasakojama apie gyvenimą mažame miestelyje, apie draugystę ir pirmąją meilę, apie sudėtingus santykius šeimoje ir dviejų šeimų tarpusavio nesantaiką. Tokia lietuviška Romeo ir Džiuljetos istorija, pagardinta laikmečio aktualijomis ir dabartiniam jaunimui gal jau sunkiai suvokiama meilės išraiška – karvės pirkimu.

Įkalbinėti teko ilgai

Dar generalinės repeticijos metu paklausti, ar jiems nebuvo keista įkūnyti tokius praėjusių laikų personažus ir ar suprantamos jų problemos, jaunieji aktoriai tik nusijuokė, leisdami suprasti, kad tai sunkumų jiems nesudarė. „Problemos juk visais laikais vienodos – kaip pasakyti patinkančiai mergaitei, kad ji patinka, kaip išgyventi byrančioje šeimoje“, – paskuba įsiterpti režisierė. „Na, bet vis dėlto, – nenoriu nusileisti, – karvė juk šiais laikais toks egzotiškas gyvulys, visiškai dabartiniam jaunimui svetimas“. „O kaipgi, pro karvės akį visai kitaip pasaulis matosi“, – kvatojosi Birutė, vis dėlto pripažinusi, kad įkalbinėti jaunimą imtis šios pjesės teko ilgokai. Ir ne tik dabartinę grupę, bet ir tą ankstesnę, prieš daugelį metų.

„Škac, mirtie“ man patiko jau seniai, turėjau tą pjesę, bet niekaip nepavykdavo įtikinti vaikų jos imtis“, – prisiminė Birutė. Tada, prieš trylika metų pjesę jai pavyko „įsiūlyti“ sužlugus pačių „vaivorykštukų“ bandytam kurti spektakliui, kuriame jie norėjo parodyti tuomet labai madingą dalyką – realybės šou. „Stebėjau, kaip jie kuria, buvo ten ir gražių dalykų, tačiau pagaliau vaikai prisipažino, kad nieko neišeis – dar nepastatytas spektaklis pasidarė jiems neįdomus“, – pasakojo režisierė, tada pagaliau galėjusi „diktuoti savo sąlygas“. „Sakau, gerai, bet viskas dabar bus taip, kaip aš pasakysiu“, – šypsojosi ji, su tuometine grupe spektaklį „sukalusi“ per porą mėnesių.

Panašiai, pasirodo, buvo ir dabar – „vaivorykštukai“ niekaip nenorėjo imtis, jų manymu, senoviško spektaklio. „Pernai irgi siūliau šį spektaklį, bet jie niekaip nepasidavė. Paėmėm „Mėnulis turi veidą“, nes ten daugiau tragedijos, ten daugiau šiuolaikinės problemos“, – prisiminė režisierė. Netgi ir pavykus įtikinti jaunuosius aktorius pagaliau imtis statyti „Škac, mirtie“, lengva nebuvo – trūko vieno aktoriaus. „Vaikščiojau po mokyklas ir visaip bandžiau prikalbinti kokį nors vaikinuką ateiti suvaidinti. Visi pažada: „ateisim, ateisim“ – ir neateina“, – šypsodamasis pasakojo Birutė. Laimė, viena iš teatro mergaičių, Meda Kazlauskaitė, bibliotekoje sutiko Saulių. „Nueinu ir žiūriu – sėdi toks su kasele“, – vėliau pasakojo ji režisierei. Saulius drąsiai atėjo į teatrą ir spektaklyje sukūrė Andriaus tėvo Antano Šato personažą.

Jei ankstesniame spektaklyje vaidmenis be diskusijų paskirstė režisierė, šįkart buvo kitaip. „Rinkdamiesi vaidmenis labai daug bandėm: skaitėm, vaidinom, o paskui balsavom, kas ką turi atlikti“, – pasakojo Birutė, pripažinusi, kad nors kai kuriais atvejais jos nuomonė skyrėsi nuo vaikų, taip demokratiškai suformuotas aktorių ansamblis išėjo labai stiprus, o jaunimas į vaidmenų kūrimą žvelgė labai rimtai. „Visiems buvo labai svarbu, ką jie daro ir kaip jie daro, ir vis klausė, ar jiems pavyksta, o gal reikia kažką keisti. Tiesiog negaliu atsidžiaugti ir atsistebėti vaikais. Atsakomybė didžiausia, dėl to ir pavyko taip greitai „sulipdyti“ spektaklį“, – kalbėjo ji.

Smagu, pasak Birutės, kad šį „Vaivorykštės“ spektaklį labai gerai įvertino ir buvusiojo spektaklio Andrius Šatas – profesionalus aktorius Arnas Ašmonas, kuris prisipažino tik per šią premjerą pirmą kartą iš šalies pamatęs spektaklį, ir susižavėjęs, koks jis geras. „Kokie jūs visi talentingi“, – po premjeros kalbėjo ir Arnas, ir Tadas Radišauskas „vaivorykštukams“, negailėdami gerų žodžių jauniesiems aktoriams.

Rezultatas nudžiugino

Kad geras kūrinys yra suprantamas visiems, patvirtino rezultatas. Valanda veiksmo, greitai besikeičiančių mizanscenų, pralėkė kaip akimirka. Tiesą sakant, kai kuriose vietose netgi norėjosi bent menkutės pauzės, aiškiau atskiriančios vieną epizodą nuo kito. Režisierė šypsojosi, kad čia, matyt, koją pakišo premjerinis jaudulys – juk kiekvienas aktorius ir režisierius žino, kad premjeriniai spektakliai niekada nebūna tobuli, spektaklis turi „susigulėti“.

O „Vaivorykštės“ spektaklis buvo įtraukiantis ir žavintis – dažniausiai linksmas ir juokingas, privertęs salę kvatotis, o vietomis – surimtėti ir netgi slapčia nubraukti ašarą.

Įtikinamai ir juokingai romantiškai atrodė pagrindinė spektaklio pora – Andrius Šatas (Ignas Totoraitis) ir Liuka Kaminskaitė, kurią vaidino dvi aktorės: padūkusią mažąją Liuką – Meida Babonaitė, o jau užaugusią – romantišką, lyrišką, mielą ir drąsią (pasak režisierės, tokią, kurią kiekvienas berniukas įsimylėtų) – Guoda Mickūnaitė. Liukos brolį Peliūkštį įkūnijusiam Mantui Višinskui, atrodė, netgi nereikia vaidinti – toks jis buvo natūralus savo pašėlusiu judrumu ir lankstumu. Komišku rimtumu žavėjo būgną mušantis Andriaus senelis (Tajus Kvedys). Andriaus tėvą Antaną Šatą, romantišką inteligentą, pasiklydusį tarp dviejų moterų, puikiai suvaidino Saulius Sukurys, kaip jau minėjome, visiškas naujokas teatre, nors ne scenoje. Saulius dainuoja jaunuolių chore „Bildukas“, tad ši patirtis leido jam spektaklyje jaustis visai laisvai – ir šokti, ir gyvai dainuoti.

Vaikų ir jaunimo spektakliuose apskritai daugiausia problemų kyla vaidinant suaugusiuosius – dažnai jie būna gerokai sušaržuoti ir nelabai tikroviški. Vis dėlto „Vaivorykštės“ spektaklyje, kuriame „suaugusiųjų“ buvo daug, jie atrodė natūraliai ir organiškai, ypač  Andriaus mama, vaidinama Auros Tirlikaitės. Juokingas ir įtikinantis savo piktu rimtumu buvo Liukos tėvas Kaminskas (Tomas Budrius). Gražiai į veiksmą „įsirašė“ tik trumpuose epizoduose pasirodžiusios palaidūnė Kaminskienė (Diana Venskytė) ir smalsioji kirpėja (Kamilė Urbonaitė).

Griežtoji mokyklos direktorė (Meda Kazlauskaitė) spektaklio pabaigoje visus sugraudino savo netikėtu atsivėrimu („O man karvės niekas nepirko. Ir aš niekam nepirkau“). Mokytojos Irenos Meškutės (Kotryna Kiudytė) personažas patyrė tikrą transformaciją – nuo viliokės ir šeimos ardytojos iki tragiškos būsimos motinos.

Iš kitų antraplanių personažų labai norėtųsi išskirti Karvę, tiksliau, dvi karves (Taja Meržvinskaitė). Kadangi karvę į sceną atsivesti būtų sunku, statydami „Škac, mirtie“ teatrai šį klausimą bando spręsti įvairiai: nuo žaislinio iki menamo gyvulio. „Vaivorykštės“ spektaklyje Karvė buvo visateisė veiksmo dalyvė – nors bežodė, bet savo išraiškingu žvilgsniu, choreografija ir plastika gebėjusi ir prajuokinti, ir sugraudinti, juk, kaip prisimename, abiejų karvių, ypač antrosios, nupirktos Andriaus, likimas šioje pjesėje ypač tragiškas.

Labai smagiai atrodė ir dar vienas, nors lyg ir antraplanis, bet gerai pastebimas personažas – Andriaus klasiokas Vaksmiuleris (jis ir girtuoklis negyvas katinas), vaidinamas Mato Stanaičio. Jo ir Andriaus be galo juokingo „spektaklio spektaklyje“ scena, manyčiau, į žiūrovų atmintį įsirėžė ilgam.

Spektaklio masinių scenų veiksmui gražiai dirigavo, ritmą ir tempą davė sportiškoji „fizrukė“ (Goda Kolyčiūtė).

Kas matė bent vieną „Vaivorykštės“ spektaklį, neabejotinai pastebėjo, kad jie pasižymi ypač gerai apmąstytu ir sustyguotu antruoju, o gal net ir trečiuoju, planu – masinėmis scenomis, kurios ne „užpildo tarpus“ tarp veikėjų dialogų, o yra lyg savarankiškas elementas: paaiškinantis veiksmą, keliantis susidomėjimą ir išlaikantis įtampą. Spektaklyje „Škac, mirtie“ šiame plane puikiai pasirodė miestelio gyventojai (Diana Venskytė (ji ir Kaminskienė), Meida Babonaitė (taip pat ir mažoji Liuka), Taja Meržvinskaitė (taip pat Karvė), Vakarė Dapkutė, Vesta Barboravičiūtė, Rimgailė Pečkaitytė, Kamilė Urbonaitė (ji ir Kirpėja), „skalbę“ Šatų ir Kaminskų „apatinius baltinius“, gesinę gaisrą, kovoję miestelio kovose ir atlikę daugybę kitų dalykų.

Spektaklio scenografiją kūrė Zigmas Molencas, švietė – Gintaras Zareckas, įgarsino Justas Masiulis ir Kęstutis Matuzas, o spektaklio afišą sukūrė patys „Vaivorykštės“ aktoriai. Jurbarko kultūros centro nuotraukos.