Skirsnemunėje sužaliuos bendruomenės sodas

Atrodo, kad geros idėjos yra užkrečiamos – viena iš paskos tarytum traukia kitą. Prieš kurį laiką rašėme apie tai, kad Skirsnemuniškių kaimo bendruomenė sumanė surinkti pinigų ir nupirkti greiderį seniūnijos žvyruotiems keliams tvarkyti, o po poros dienų feisbuke pasirodė kita žinutė – Skirsnemunės gyventojai kviečiami bendrai sodinti vaismedžių sodą.

„Visus kraštiečius kviečiame pasitikti pavasarį sodinant bendruomenės sodą“, – kviečiama skelbime, priduriant, kad būtina užsiregistruoti, rezervuoti medelį, o balandžio 13-ąją su sodo įrankiais ateiti jį pasodinti.

„Mūsų laikas“ pakalbino šios idėjos sumanytoją, jauną istoriką ir archeologą, o tuo pačiu seną skirsnemuniškį Povilą Gadliauską. Kaip suprantate, Povilas senas Skirsnemunės gyventojas yra ne dėl savo amžiaus, o dėl to, kad jis čia gimęs, užaugęs, nors šiuo metu dirba Kaune, pats sako gyvenantis Skirsnemunėje, ir, akivaizdu, be galo myli gimtąjį miestelį. Mintis pačiame centre pasodinti vaismedžių sodą jam gimė žvelgiant į kleveliais apsodintą miestelio stadioną. „Pagalvojau, kad tie pasodinti medžiai tik gražūs, bet kokios nors kitokios naudos neduoda, – sako Povilas. – Ir klausiu mamos (Povilo mama buvusi ilgametė Jurbarko rajono savivaldybės administracijos vyr. architektė Gražina Gadliauskienė – red. past.), kodėl įgyvendinant projektus sodinami tik dekoratyviniai medžiai, kurie duoda maža naudos. Juk tuos medžius vis tiek reikia prižiūrėti, lapus grėbti, tad kodėl nepasodinti vaismedžių, kurie ir gražiai žydi, ir duoda vaisių ar uogų“. Pasak Povilo, norima sodinti retesnius vaismedžius, kurių tikrai nėra kiekviename sode, o kadangi jų bus daug, tikimasi, kad uogų ir vaisių užteks visiems, o pirmiausia – vaikams, kurie ne visi savo namuose vaisių turi. Be to, niekam ne paslaptis, juokiasi Povilas, kad kaimyno sode vaisiai ir uogos visada skanesni.

Sulaukė palaikymo

Povilas ir jo mama Gražina savo sumanymą įgyvendinti ėmėsi ne bet kaip, o viską gerai apžiūrėję, apsvarstę ir suskaičiavę. Sodui, kaip minėjome, vieta parinkta pačiame miestelio centre prie stadiono, šalimais yra kultūros namai, seniūnija, biblioteka, o svarbiausia – mokykla ir darželis. Beje, netoliese yra ir dar pora laisvų teritorijų, kuriose, jei ši idėja bus sėkmingai įgyvendinta ir pasiteisins, bus galima taip pat sodinti vaismedžius. Šalimais telkšo kūdra, jos vandeniu bus galima laistyti augalus.

Idėjos iniciatoriai džiaugiasi, kad miestelyje ir aplink jį gyvena tikrai aktyvūs ir geras idėjas generuojantys bei palaikantys žmonės. „Esame puiki komanda, – šypsosi Povilas. – Vaidas (Skirsnemuniškių kaimo bendruomenės pirmininkas Vaidas Norkus – red. past.) puikus vadybininkas, Aida Kirkickienė iš Švendriškių kaimo užtikrina sklaidą“. Geras idėjas visada palaiko ir paremia Skirsnemunės seniūnas Aidas Mozūraitis.

Pasak Povilo, vos pasirodžius skelbimui feisbuke, per keletą dienų daugiau nei trys dešmtys gyventojų ar šeimų panoro įsigyti medelius, kai kurie ir ne po vieną, ir prisidėti prie bendruomenės sodo sukūrimo. Sode augs persikai, nektarinai, abrikosai, trešnės ir šilkmedžiai, taip pat numatoma pasodinti keletą serbentų ir sausmedžių krūmų. Iš viso – apie 50 augalų. Visi augalai bus nupirkti iš gerą vardą turinčių medelynų, kuriuos Povilas su mama jau apvažiavo, apžiūrėjo ir ne tik dėl augalų pasitarė, tačiau gavo ir daugybę naudingų patarimų, kaip juos prižiūrėti.

Kiekvienas pasodintas medis bus pažymėtas užrašu, kam jis skirtas. Iš pradžių, sako Povilas, tiesiog planavo, kad bus parašyta, koks žmogus ar šeima medį sodino, tačiau paaiškėjo, kad medžius norima skirti nebūtinai juos sodinusiems. Kai kas norėtų sodinti giminės medį, yra žmonių, norinčių savo medį paskirti neseniai šį pasaulį palikusiam artimajam ir taip prasmingai įamžinti jo atminimą.

Prižiūrės visi kartu

O kaip planuojama sodą prižiūrėti, klausiame Povilo, juk ne kiekvienas pasodinęs medį toliau žinos, ką su juo daryti. Idėjos sumanytojas teigia, kad čia ir atsiras galimybė pasireikšti bendruomeniškumui. Tarp būsimų sodintojų yra tikrai ne vienas gražiai puoselėjantis savo sodą, taigi, kaimynai visada turės pas ką paklausti patarimo ar paprašyti pagalbos. Sode bus rengiamos talkos – dar viena priežastis susirinkti ir susiburti miestelio žmonėms. „Kadangi kiekviena šeima turės po medelį tai galės arba asmeniškai jį prižiūrėti, arba pavasarį bendrai susirinkę apgenėsime tiek savo, tiek kaimynų medžius“, – planuoja Povilas.

Pasak jo, pamažu Anapilin išeinant seniesiems skirsnemuniškiams, o į miestelį atsikraustant naujiems žmonėms, trūkinėja kažkada buvę labai stiprūs šios bendruomenės ryšiai. „Žmonės tiesiog nepažįsta vieni kitų“, – sako Povilas, kurio nuomone, bendras darbas ir rūpestis sodu bendruomenę suartins netgi geriau nei dalyvavimas šventėse.

Žiūrėdama į entuziastingas Povilo ir Gražinos akis, kai jie apžvelgia būsimo sodo vietą, svarstydami, kur reikės pasodinti šilkmedį ar vynuogę, kurios labai užsinorėjo vienas iš būsimo sodo sodintojų, tikiu, kad šis dar tik jų vaizduotėje regimas sodas tikrai bus. Kad jo medžiai, prižiūrimi rūpestingų skirsnemuniškių rankų, užaugs ir duos vaisius, ir kad tais vaisiais dar daugybę metų galės mėgautis vis naujos Skirsnemunės vaikų kartos. Kad šis sodas taps kaimynų susibūrimo vieta, kaip tas kažkada miestelio pakraštyje augęs šilkmedžių sodas, kurį vis dar prisimena Gražina – jame rinkdavosi miestelio žmonės, medžiuose kabodavo tiesiog kekės vaikų, skinančių uogas, o tų uogų užtekdavo visiems.