Kuo gyvena trys mūsų kraštui nusipelnę žmonės

Ženklu „Už nuopelnus Jurbarko kraštui“ Vasario 16-ąją buvo apdovanoti trys mūsų kraštą garsinantys žmonės. Šiuo  atminimo ženklu apdovanojami asmenys už išskirtinius nuopelnus Jurbarko kraštui, pasižymėję ypač uoliu ir sąžiningu darbu, už nuopelnus valstybės tarnyboje, mokslo, švietimo, kultūros, sporto, sveikatos ir socialinės apsaugos, verslo ir gamybos, ūkio ir kitose srityse, buvę kovotojai už Lietuvos laisvę, pasižymėję rajono politikai, nusipelnę rajono pedagogai, sportininkų ugdytojai, labdaros mūsų rajonui teikėjai. Ženklą įteikia savivaldybės meras iškilmingoje aplinkoje per valstybines šventes ar kitų savivaldybės renginių metu.

Atsargos majoras Algirdas Genys – ilgametis LDK Kęstučio 7-sios šaulių rinktinės vadas, Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Jurbarko skyriaus pirmininko pavaduotojas, Jurbarko Petro Paulaičio 1-osios šaulių kuopos vadas, Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų kūrėjas. Ir tai toli gražu nėra visi jo nuopelnai, už kuriuos ir buvo skirtas šis apdovanojimas. Apdovanoti pasiūlė Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių Jurbarko skyrius.

– Kaip vertinate šį apdovanijimą?

– Apdovanojimų turiu ne vieną, sunku būtų dabar suskaičiuoti. Visi jie  svarbūs. Tačiau šis, gautas už nuopelnus Jurbarko kraštui, ypač reikšmingas, nes esu tikras „sibiriokas“ jurbarkietis, gimęs Sibire, kur buvo ištremti mano tėvai. Kai  grįžome į Lietuvą, visą laiką gyvenu Jurbarke. Galvojau, kad savo namuose pranašu nebūsiu, juk dažnai šis posakis tinka,  bet atsitiko taip, kad buvau ir savo krašte įvertintas. Visą gyvenimą dirbau pirmiausia dėl krašto ateities ir jaunosios kartos. Mano pirmoji profesija yra mokytojas ir treneris. Esu baigęs buvusį Lietuvos kūno kultūros institutą, tad, manau, kad visi turėtume atiduoti tai, ką esame sukaupę – žinias, patirtį ir meilę Lietuvai – jaunimui.

– Kada ir kaip pradėjote tarnybą krašto apsaugoje?

– Baigęs institutą labiausiai norėjau grįžti į Jurbarką. Taip susiklostė, kad tapau sporto mokykos direktoriumi. Po to dirbau pirmininku savanoriškoje sporto draugijoje „Nemunas“, Švietimo skyriaus mokyklų inspektoriumi metodininku. Kai pradėjo kurtis Savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba (SKAT, oficialiai įkurta 1991 metų sausio 17 dieną), pradėjom su kitais bendražygiais organizuoti krašto apsaugą. Patekau į pirmąjį šimtuką Lietuvoje. 1990 m. Jurbarke buvo pradėta formuoti SKAT,  aš atėjau rugsėjo 11 d.  Krašto apsaugos departamente pirmoji užduotis buvo suformuoti pasienio struktūrą Jurbarko rajone. Smalininkuose buvo suformuotas būrys  – pirmi 7 žmonės, saugantys pasienį. Aš buvau tas, kuris formuoja struktūras. Sausio 7 dieną savanoriai išvažiavo ginti Parlamento, keitėsi su tais, kurie liko Jurbarke. Jie grįžo tik vasario 8 dieną, Vilniuje išbuvę visą mėnesį. Parlamento gynėjai buvo pirmieji žmonės, prisiekę Lietuvai.

– Papasakokite, koks tai buvo metas.

– Tai buvo labai įdomus, sudėtingas metas. Reikėjo iš kažkur gauti ginklų. Jauna, tik ką nepriklausomybę atkūrusi valstybė, jų neturėjo. Buvo galima nusipirkti medžioklės ūkyje, iš rusų dalinių, buvusios „Vilmos“ gamyklos. Iš 12-os operatyvinės grupės narių Lietuvoje, 11 buvo jurbarkiečių, kurie rinko ginklus. Jurbarkas buvo toje srityje pirmavo, kaip aš juokauju, buvom „žvaigždės“. Pasienį saugojom, bet esmė buvo Parlamento gynyba.  

– Kaip Jurbarke kūrėsi Šaulių sąjunga?

– Nuo 1991 m. dirbau Krašto apsaugos Jurbarko komendantūroje viršininku. Kai 1993 m. SKAT buvo integruota į bendrą krašto apsaugos struktūrą, prasidėjo kariuomenės kūrimas, šaukimai į tarnybą. Buvau vyriausiasis SKAT specialistas. Šauliai atsikūrė 1989 m. Aš į šią sąjungą atėjau jau būdamas kariškis 1990 m. Jurbarke tuo metu šaulių dar nebuvo, pradėjo pamažu formuotis. Šauliais galima tapti nuo 11 metų, o jei esi tikras šaulys, tai būsi juo iki mirties, aš taip visuomet sakau. Požiūris į gyvenimą toks: šaulys – tautos karys. Svarbiausia šauliams – patriotiškumas, lietuviškumas ir meilė tėvynei, o ginklai – tik paskutinė fazė. 

– Ką šiuo metu veikiate?

– Kaip kariškis esu 10 m. pensijoje. Į kariuomenę atėjau ne dėl asmeninių paskatų, o ginti tėvynės. 7 metus buvau Tauragės apskrities Šaulių rinktinės vadas, dabar – aktyvus pensininkas, Petro Paulaičio šaulių kuopos vadas Jurbarke ir Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos narys, aktyviai dalyvaujantis ir organizuojantis jos renginius. Šaulių organizacija – viena iš pilietiškiausių organizacijų, kuri skiepija patriotizmą ir pilietiškumą. Norėtųsi, kad Jurbarko jaunimas ateitų į jaunųjų šaulių gretas. Jie patirs čia daug gerų įgūdžių. Visko neįmanoma išminėti, bet labai svarbu, kad išliktume kaip tauta, kad jaustumėmės savo žemėje tikrais šeimininkais. Mano devizas – niekada neik tuo keliu, kur jis veda, geriau eik ten, kur paliksi savo pėdsakus. 

Veliuonoje gyvenančią rašytoją, poetę, publicistę, vertėją Violetą Šoblinskaitę apdovanoti pasiūlė Lietuvos rašytojų sąjunga.

– Esate gavusi ne vieną garbingą apdovanojimą. Jurbarko rajone aukščiausiu lygiu pagerbiama pirmą kartą. Ką Jums reiškia šis apdovanojimas? Kiek apskritai svarbūs apdovanojimai kūrybos žmogui?

– Apdovanojimas – tai tik trumpas, nors emociškai gana stipriai įkrautas akimirksnis, kurį žmogus išgyvena vienu kvėptelėjimu. Tačiau paskui, kai grįžti namo, kai prisimeni žmones, su kuriais buvai susitikęs, ir patirtą nuotaiką, kai žiūri į gautas gėles, širdyje palieka labai šilta, pasijunti kažkuo labai stipriai susaistytas su ta vieta, kurioje buvai pagerbtas.

Kad būsiu apdovanota Jurbarke, o dar Vasario 16-ąją – man didelis netikėtumas. Ne veltui juk sakoma, jog savame krašte pranašu nebūsi.

Kitas klausimas: ar tikrai esu verta tokio garbingo įvertinimo? Jurbarko kraštą juk garsina daugybė darbščių, kūrybingų, nesavanaudžių žmonių. Žinoma, esu dėkinga Lietuvos rašytojų sąjungai, kuri mano kandidatūrą apdovanojimui teikė, ir Jurbarko rajono savivaldybei, mūsų merui Ričardui Juškai. Jaučiuosi įpareigota. Stengsiuosi dar ką gero nuveikti.

– Jurbarko krašte gyvenate palyginus neseniai. Ar laikote Veliuoną tikraisiais, vieninteliais savo namais? Kuo šis kraštas Jums ypatingas?

– Kodėl gyvenu ne Vilniuje, kuriame užaugau? Kodėl nepasilikau Kaune, kuris man iš tikro mielas ir savas? Nežinau. Gal bijau ankštumos ir baisios daugiabučių prievartos? Nesame tokie turtingi, kad galėtume įsigyti nuosavą namą ar padoresnį butą kur nors senamiestyje, o gyventi „katakombose“ man bjauru. Ankšta, oro nėra, šildymas įjungiamas pagal komandą, sąskaitos bauginančios. O dar tas miesto žinojimas, kada kas keliasi, kada eina į tualetą ir į darbą, kokį šunį laiko, ką kepa ar verda namo sugrįžęs, kaip augina vaikus – ar liepia jiems kasdien pianiną kankinti, ar leidžia nuo ryto iki vakaro vėpsoti televizorių! Tas privalomas laiptinės valymas, privalomas krūpčiojimas, kai girdi, kaip kaimynas auklėja žmoną, ir nuolatinė baimė, ar kas nors tavęs neužliejo, nepadegė, neapvogė, ar tu pats ko neužliejai, nepadegei, ar nekeiki artimo savo į šuns dienas! Ne! Į tai sugrįžti nebenorėčiau. 

Veliuoną pasirinkau atsitiktinai, nors gal ir ne. Gal Dievo plane ji seniai buvo man numatyta? Ar penkiolika metų daug, ar mažai? Nežinau. Žinau tik, kad čia yra tie namai, kurių man visados reikėjo.

– Jūsų kūryba – daugialypė. Kuri sritis vis tik Jums artimiausia – poezija, proza, vertimai, rinktinių, almanachų sudarymas?

– Iš vertimų, iš straipsnių rašymo valgau duoną. Tai darbas. Kartais labai smagus, kartais – ne itin. Bet nieko nepadarysi: reikia. O kitokia kūryba – irgi darbas, tik šitam darbui reikia užsidegimo, kartais net galvos skausmo, nemigos, gyvo nervo. Kuris žanras artimesnis? Kada kaip. Juk niekuomet nežinai, kokia idėja tave apsės ir kokios formos prireiks jai įgyvendinti.

– Kokie Jūsų ryšiai su Veliuonoje gyvenančiais ir kuriančiais žmonėmis, bendruomene?

– Kūrybos žmonės gyvena uždaroką gyvenimą. Kitaip išsitaškytų ir nepadarytų nieko gera. Aš – jokia išimtis, sąmoningai renkuosi tylą, ramybę, savotišką atskirtį. Tačiau paklajoti norom nenorom tenka tiek po Lietuvą, tiek ir už šalies ribų – sykį jau rašai knygas, tai į susitikimus su skaitytojais nevažiuoti juk negali. Štai šiemet, tarkime, per Poezijos pavasarį laukia kelionė į Gruziją... Labai džiaugiuosi, kad buvau pakviesta – esu tiesiog įsimylėjusi šį kraštą.

Visų nebūtinų bendravimų stengiuosi kiek įmanydama vengti. Bendravimas juk taip pat yra darbas. Kartais gal net sunkesnis nei prie kompiuterio.

Dabar dar tenka laiko skirti ir pernai vasarą įkurtam „ArsTerra“ muziejui, iš Veliuonos kilusio rašytojo bei dailininko Šarūno Šimulyno memorialinei ekspozicijai. Net ir žiemą neretą šeštadienį sulaukiame svečių, norinčių apžiūrėti ekspoziciją.

– Viename interviu esate minėjusi, kad kultūrinė aplinka daro didelę įtaką ir pačiam kūrybiniam procesui. Kiek kūrybai turi įtakos gyvenimas provincijoje? Ar nepasiilgstate Šiaulių, Kauno meninės aplinkos?

– Būdama atokiau, turiu didesnę pasirinkimo teisę bendrauti su pasauliu tiek, kiek pati jo noriu į savo namus įsileisti. Tai privalumas. Kauno tikrai pasiilgstu, tačiau juk gana dažnai į jį nuvažiuojame. Nuvykęs į Vilnių ar Kauną, kaip aš sakau, „pasikrauni baterijas“ kuriam laikui, o paskui jau labai smagu, kad vėl esi namie.

– Kokie kūrybiniai sumanymai laukia ateityje?

– Sumanymų ir darbų daug, laiko visados striuka. Konkretinti, kas kompiuteryje, nenorėčiau. Po vieno interviu daviau įžadus niekados nebeatvirauti apie būsimus planus. Iškrenda žodis kaip paukštis, o paskui žiūri, kad apsimelavai – prisigyrei, o padaryt nepadarei. Tad verčiau jau prikąsti liežuvį. Arba, kaip šiandien mėgstama sakyti, reikia stengtis ir nepraleisti progos patylėti. Juk kai žmogus šaudo, velnias kulkas gaudo. O su velniu riešutauti aš tikrai nenoriu.

Ilgametį teniso klubo prezidentą Remigijų Brazaitį ženklu „Už nuopelnus Jurbarko kraštui“ apdovanoti pasiūlė Jurbarko teniso klubas.

– Kuo reikšmingas Jums šis apdovanojimas?

 – Šis apdovanojimas man yra labai svarbus. Tai yra mano daugiau kaip trisdešimties metų darbo tenise įvertinimas. Įteiktas labai svarbią Lietuvai dieną – Vasario 16-ąją.

– Jūsų nuomone, ar pakankamai išvystyta teniso sporto infrastruktūra Jurbarke? Be naujai atidaryto teniso korto paimsryje, ar reikia plėsti šio sporto bazę?

– Aikštėse prie Vytauto Didžiojo mokyklos danga visiškai susidėvėjusi, todėl nauji kortai buvo labai reikalingi. Neaišku, kokia bus aikštelių kokybė, nes asfalto danga padaryta nekokybiškai, teko daug lyginti. Šiandien, manau, užtenka trijų naujų aikštelių, bet prie jų reikalingas namelis su persirengimo kambariais, dušais, tualetu. Nesiruošiame apleisti kortų ir prie Vytauto Didžiojo mokyklos, daug metų juos prižiūrėjome. Neblogai būtų ir dar viena sporto salė Jurbarke, nes šiuo metu visi norintys sportuoti nesutelpa. Ši salė galėtų priklausyti sporto centrui, tada atsilaisvintų vietos kitose salėse. 

– Kada susidomėjote šia sporto šaka ir kodėl?

Su tenisu pirmą kartą susidūriau 1979 m. besimokydamas Lietuvos valstybiniame kūno kultūros institute Kaune (dabar sporto universitetas), o rimtai susidomėjau 1981 m., grįžęs po mokslų baigimo į Jurbarką. Čia sutikau Greičių k. gyvenantį didžiulį teniso entuziastą  Severiną Paulaitį. Jo kieme Greičiuose pastatėme lauko aikštelę, nuo tada raketės iš rankų nepaleidau.

– Jūsų nuomone, kodėl ši sporto šaka pas mus vis dar nėra tokia populiari kaip didmiesčiuose, o jauni žmonės daugiausia renkasi krepšinį ar futbolą.

– Rajonuose trūksta aikštelių, teniso trenerių. Nepigus inventorius, apranga, o jei reikia mokėti nuomą, už trenerio paslaugas susidaro nemaži pinigai. Jurbarko gyventojų pajamos nėra tokios kaip didžiuosiuose miestuose. Bet po truputį viskas keičiasi. Turime aikštes Veliuonoje, Skirsnemunėje, Smalininkuose. Kiek girdėjau, žmonės ten sportuoja. Tikiuosi, kad ateityje tenisas tik populiarės.

– Jūsų manymu, kodėl Jurbarko teniso klube dominuoja suaugę, o ne vaikai. Ar tai gali būti susiję su tam tikra žmogaus branda?

– Tikrai nemanau, kad žaisti tenisą reikia brandos. Esu matęs trijų metukų būsimą tenisininką ir gerokai per aštuoniasdešimt perkopusį senjorą. Tenisas nėra masinė sporto šaka, kad vienu metu treniruotųsi dvidešimt ar daugiau vaikų. Nemažai mano buvusių mokinių ir dabar sportuoja įvairiuose Lietuvos miestuose. Sporto centre veikia apie dešimt sporto šakų, o kur dar kultūros centras, meno mokykla, įvairūs klubai. Net darželiuose vyksta sporto iš šokių pamokos. Visiems pradeda trūkti vaikų, juk jų ir taip mažėja. Tenise nieko nebūna greitai, reikia daug valios ir kantrybės, daug dirbti, aišku, ir gerų fizinių savybių. Ne visiems tie dalykai duoti, kai kurie tikisi per keletą mėnesių išmokti žaisti, bet kai pamato, kaip yra iš tikrųjų, tiesiog meta. Suaugusieji supranta, koks svarbus yra judėjimas ir kad tai reikalinga žmogui. Tenise nereikia didelės kompanijos, užtenka susirasti partnerį ir galima aktyviai praleisti laisvalaikį.

– Kokie Jūsų ateities planai, susiję su šia sporto šaka?

– Dabar, kai turime tris aikštes ir, tikiuosi, visi tilpsime, bandysiu pritraukti moksleivių, vasarą organizuosiu atviras teniso dienas (nemokamas).

Per tęstinius projektus planuojame gauti lėšų namelio statybai. Reikia spręsti klausimą dėl apsaugos, nes du kartus jau buvo laužiamas vielos tinklas, sugadintas inventorius. Jei aikštelių kokybė bus gera, organizuosime respublikos lygio turnyrą, kuris taptų tradiciniu.