XV a. menantys riboženkliai... Jurbarkuose saugo griovį

Jurbarko rajonas pagrįstai gali didžiuotis ne vienu unikaliu kultūros paveldo objektu. Vienas iš seniausių ir išskirtiniausių – daugiau nei 500 metų turinčios sienos atkarpa, kuri Jurbarko rajone  prasideda prie pat Smalininkų ir didele dalimi eina Šventosios upeliu. Ši valstybinė siena atsirado po Melno taikos, sudarytos 1422 m. rugsėjo 27 d. prie Melno ežero (netoli Torūnės) kariuomenės stovykloje sutarties tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Livonijos ordino, kuria Ordinas atsisakė bet kokių teisių į Žemaitiją, o Ordinui liko Klaipėdos kraštas. Siena, kurios didelė dalis eina ir Jurbarko rajonu, turi ypatingą reikšmę.

Apie šį istorinį paveldą žino istorikai, kultūros darbuotojai, kiti mūsų krašto unikalumu besidomintys žmonės. Apie tai, kad sieną žymėję kelių šimtų metų senumo akmenys stovi vienoje Jurbarkų gyvenvietės sodyboje, tiksliau, šalia kelio iš abiejų pusių, redakcijai pranešė iš Jurbarko kilęs istorikas Rimantas Jokimaitis. Jis nerimavo, jog šie riboženkliai, ilgus šimtmečius stovėję Vidugiryje, dėl žmonių nežinojimo, gali būti sunaikinti ar paprasčiausiai laikui bėgant išnykti. Apie tai buvo informuota Kultūros paveldo departamento Tauragės skyriaus vyresnioji valstybinė inspektorė Margarita Karūnienė. Vyr. specialistė apsilankė minėtoje sodyboje ir išsiaiškino, kokiu būdu šie riboženkliai atsirado būtent toje vietoje. Name gyvenanti garbaus amžiaus moteris Teresė Rutkienė papasakojo, kad akmenis maždaug 1979 metais parvežė jos vyras. Jie buvo skirti griovio, vedančio per kelią netoli sodybos, sutvirtinimui. Ponia Teresė sako, kad tikrosios jų paskirties nei ji, nei prieš ketverius metus anapilin iškeliavęs jos vyras nežinojo. Džiugu, jog supratingoji jurbarkietė mielai sutiko šiuos riboženklius, kurie pasak R. Jokimaičio ir kitų kultūros specialistų, turi neįkainojamą vertę, atiduoti Jurbarko krašto muziejui. Kalbinta šio muziejaus direktorė Lilija Jakelaitienė patikino, kad su šia situacija yra susipažinusi ir kai tik bus skirtas specialus transportas, akmenys bus atvežti į muziejų ir, priklausomai nuo jų būklės, eksponuojami archeologijos skyriuje ar saugomi muziejaus fonduose. Direktorė sakė, jog tai ketinama padaryti jau ateinantį antradienį.

Jurbarkietis istorikas Rimantas Jokimaitis rašo: „Jurbarkas ir Jurbarko kraštas – tai ne vien Nemuno pakrantės, pilys, piliakalniai,  panemunių miesteliai. Jurbarkas nuo pat įsikūrimo yra pasienio miestas ir kraštas. 1422 metų LDK ir Ordino amžinosios Melno taikos sutartimi nustatyta, tik už 10 km nuo Jurbarko ėjusi siena, kuri liko nepakitusi 500 metų. Smalininkai šimtus metų jau buvo už sienos – tikrų tikriausias užsienis. LDK vakarinė siena buvo ženklinama medžiuose, akmenyse iškapotais kryžiais. Taip pat buvo sukasami kapčiai, statomi specialūs stulpai. Kapčiai ir stulpai, pažymėti kryžiais, buvo tinkamiausias būdas sienai Karšuvos girioje, kur nebuvo kitų galimų orientyrų, kalnų, piliakalnių, ežerų ir t.t. žymėti. Dabar ta Šventosios upeliu ir per Karšuvos girią dar Vytauto nubrėžta siena yra lyg ir primiršta. Pervažiuodamas Šventosios tiltą retas PRISIMENA, supranta, kad pervažiavo istorinę LDK sieną. Nėra jokio ženklo, stendo, kuris tą reikšmingą istorijos faktą primintų ar apie jį papasakotų atsitiktiniam keliautojui. Galvose senoji siena kaip ir išnyko, bet Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sienos ženklai tebestovi. Svarbu, kad nesunyktų, būti žinomi, prisimenami ir saugomi nuo sąmoningo naikinimo ar niokojimo. Jei negriausim, tai tie kaupai ir akmeniniai stulpai, tebestovintys girioje dar šimtus metų, primins senąją LDK, Jurbarko krašto istoriją.“

R. Jokimaitis, dabar gyvenantis ir dirbantis Vilniuje, Švietimo ir mokslo ministerijoje, prieš kurį laiką pastebėjęs, jog net du valstybinę sieną žymėję riboženkliai – tašyti akmenys, anksčiau stovėję ant supiltų kaupų, yra įkasti prie Jurbarkuose, Pašilio gatvėje, 68 numeriu pažymėto namo, galima sakyti, išgelbėjo unikalius kultūros objektus. Prie to prisidėjo ir Margarita Karūnienė, taip pat ir atiduoti juos sutikusi Teresė Rutkienė.

Į nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą ir pati valstybinė siena, taip pat ir šie riboženkliai buvo įtraukti tik 2008 02 20 d. Kultūros paveldo departamentas tuomet priėmė nutarimą dėl teisinės apsaugos suteikimo.

2012 metais Smalininkuose vykusioje konferencijoje, skirtoje paminėti šios sienos jubiliejinę datą,  istorikas, VDU universiteto dėstytojas dr. Vytenis Almonaitis yra sakęs:  „Vieta  Pašventyje, prie  Šventosios kranto, vos keli žingsniai nuo istorinės sienos, turėtų būti civilizuotai įamžinta vieta, norint vystyti  kultūrinį turizmą.“

Į saugomų objektų sąrašą įtraukta sienos atkarpa nuo Juodšakos upelio iki Žukų kaimo, įskaitant po 5 metrus nuo griovio, į abi puses driekiasi 25 kilometrus. Prie sienos kas 15, 20 metrų buvo supilti pylimai, vadinami kapčiais. Ant jų buvo uždėti įvairų formų akmenys, dažniausiai pažymėti kryžiumi ar kitaip. Tokių kaupų (ar kapčių) minėtoje teritorijoje yra 227 vnt., 20 su įkastais riboženkliais. Kai kurie iš jų, kaip matome, yra atsidūrę ir privačiose gyventojų valdose –  jurbarkiečių, teko girdėti, kad ir tauragiškių. Vieta Vidugiryje, kur siena sukasi kita kryptimi, taip pat istoriniu požiūriu yra labai svarbus taškas.  Čia ji, ėjusi iš pietų į šiaurę daugiausia upėmis ar upeliais, ryškiai pasisuka šiaurės vakarų kryptimi ir sausuma driekiasi iki Jūros upės. Istoriniu požiūriu – tai ypatinga vieta. Kai sienos linija buvo aptarta Melno sutartyje, tik po 5 m. ji buvo pradėta žymėti. Tačiau šioje vietoje, dar Vytautui Didžiajam gyvam esant, buvo supiltas istorinis kapčius.  „Šią vietą, kur siena sukasi, būtinai reikėjo pažymėti. Taip buvo padaryta todėl, kad abi valstybės nors maždaug galėtų įsivaizduoti, kur yra jų ribos. Tokių objektų Lietuvoje reikėtų su žiburiu paieškoti. Jurbarko rajone – tai unikali, ypatinga vieta. Gaila, kad sovietmečiu ši sienos dalis su istoriniu kapčiumi buvo likviduota“, – tuomet teigė  dr. V. Almonaitis.

Dar 2012 metais, prieš atvykdamas į Smalininkus, jis įteikė Jurbarko rajono savivaldybės merui ir administracijos direktoriui oficialų dokumentą, siūlantį šioje vietoje atkurti istorinę teisybę ir, ištyrus archeologiškai, nustatyti tikslią šio kapčiaus vietą. Siūloma jį autentiškai atkurti, atstatyti pylimus, pastatyti simbolinį riboženklį, taip pat surašyti, kokios valstybės gyvavo abiejose sienos pusėse.

 „Reikia saugoti tokį istorinį paveldą. Tai labai stambus kultūrinis objektas. Kad būtų galima jį lankyti, žiūrėti, reikia suprasti šios sienos svarbą. Praėjus daugiau nei 500 m. savo masteliu ji išlieka rekordiniu kultūros paveldo objektu ne tik Jurbarko rajone, bet ir visoje Lietuvoje“, – teigė V. Almonaitis.

Jurbarko savivaldybės meras Skirmantas Mockevičius, paklaustas apie šio istorinio objekto įamžinimą, sakė, jog su šia problema yra susipažinęs ir greičiausiai jau kitais metais pagal naują savivaldybių finansavimo programą apie šią vietą bus tinkamai informuota. Jo nuomone, šalia Pašvenčio esanti aikštelė ar kuri kita, netoli esanti vieta, tam geriausiai tiktų.