Einant Dievo duotu keliu nėra kada abejoti

Kiduliuose, Kaimelio Šv. Arkangelo Mykolo parapijoje klebonas kun. Zenonas Stepanauskas tarnauja jau 15 metų. Šis Dievo tarnas, kaip ir pati jauki kaimo bažnytėlė, į pamaldas ir šv. Mišias sutraukia būrius žmonių ne tik iš pačių Kidulių ir jų apylinkių, bet ir iš Jurbarko. Čia jie atvyksta ne tik  pasimelsti, bet ir įtvirtinti bažnytinę santuoką, pakrikštyti naujagimių, prašo paskutinio patepimo mirštančiajam... Matyt, tai lemia nuoširdus, betarpiškas klebono bendravimas, sugebėjimas subtiliai pajuokauti, atsidavimas savo pašaukimui.

Netikėtai pasitraukęs pirmtakas

 2001 metais iš gyvenimo pasitraukęs tuometinis Kaimelio parapijos klebonas Jonas Depšys paliko parapijiečius nežinioje ir dvasinėje sumaištyje. Toks pasirinkimas šokiravo ir patį kun. Z. Stepanauską. Mat jiedu artimai bičiuliavosi ir vos savaitę iki tragedijos kolega lankė jį Višakio Rūdoje (Kazlų Rūdos sav.). „Gerai jį pažinojau. Žinojau jo ligą, stengiausi kiek galėjau jam padėti. Bet manau, liga jį nugalėjo,“ – teigia kunigas.

Jis prisipažįsta, kad buvo itin skaudu netekus gero draugo, gaila buvo ir jo paties, ir jo tėvų, artimųjų bei Kaimelio parapijiečių. Kai jį paskyrė čia tarnauti, klebonas prisipažįsta, kad neturėjo jokių išankstinių nuostatų, tik buvo labai susimąstęs ir sukrėstas. Kunigas netruko pradėti remonto darbus klebonijoje, bažnyčioje ir parapijos namuose, ėmėsi tęsti aplinkos tvarkymą. Džiaugiasi, kad padėjo kaimynai, ūkininkai, parapijiečiai, taip pat Kultūros paveldo departamento atstovai ir tuo metu dirbę seniūnai.

Artyn žmonių, artyn Dievo

Parapijiečiai vertina kleboną už paprastą bendravimą ir gebėjimą pajuokauti. Žinoma, yra ir tokių, kurie pagal seną įsitikinimą iš jo tikisi asketiškos rimties. „Susikaustymo ir įsitempimo, manau, yra gerokai per daug,“ – mano kunigas Z. Stepanauskas pastebėjęs, kad dvasingas humoras atgaivina žmones bažnyčioje. Pasak jo, sakraliniai reglamentai padeda išlikti kunigu, tačiau bažnyčia  privalo tobulėti, modernėti, nekeičiant ir nenaikinant esminių dalykų, eiti kartu su besikeičiančiu gyvenimu. Jis primena, kad štai pavyzdžiui 10 Dievo įsakymų  – amžini, nors užrašyti prieš daugybę metų, ir šiandien puikiai pritaikomi religingo žmogaus gyvenime.

Didieji darbai – ne iš niekur

Parapijiečiai gali džiaugtis akivaizdžiais ir dideliais kunigo darbais: suremontuota bažnyčia ir varpinė, naujai perstatyta  bažnyčios tvora, sutvarkyta ir išpuoselėta aplinka bei augmenija. Tiesa, čia daug lėmė ne tik paties Z. Stepanausko patirtis atliekant remonto darbus kitose parapijose, bet ir prieš jį dirbusio kunigo Jono Depšio įdirbis.

Kunigas Z. Stepanauskas maloniai kviečiamas į įvairius renginius ir juose noriai dalyvauja, drąsiai pasisako bendruomenei aktualiomis temomis. Penkiolika metų Kaimelio parapijoje leido gerai pažinti ir kraštą, ir žmones. Klebonas žavisi Nemunu, miškais, Sudargo piliakalniais ir rajono dvarais. Nors jau pastebėjo Kidulių kultūrinį atgimimą, stengiasi ir toliau bažnyčioje rengti šventes, kviestis atlikėjus koncertams. Pasak jo, tai dar vienas būdų padaryti parapijiečius laimingesniais. Šalia Šv. Rašto skaitymo, Evangelijos ir pamokslų, tiesioginių pašnekesių ir patarimų išpažinties metu, reikia duoti ir kultūrinio peno sielai.

Jis sako, kad finansinių rūpesčių yra ir jie neišvengiami, tačiau norėtų, kad būtų daugiau klasikinės muzikos koncertų, tautinių renginių, kuriuos mielai priimtų po bažnyčios stogu. Bažnyčioje taip pat organizuojama caritatyvinė veikla – padedama sunkiau gyvenantiems, dalijama labdara. 

Rūpintis ir siela, ir kūnu

Klausiamas, kaip išlaiko dvasinę pusiausvyrą ir gerą fizinę sveikatą, kunigas tikina, kad tiesiog negalima apsileisti. „Gražus turi būti ir vidumi, ir išore. Tikėjimą reikia skelbti linksmai, su giedria nuotaika. Negali gi būti suglebęs ir išsekęs,“ – dėsto šypsodamasis Z. Stepanauskas. Pasak jo, geriausias būdas paskatinti kitus daugiau šypsotis – būti pavyzdžiu. 

„Man nereikia jokių didelių pastangų,“ – prisipažįsta dvasininkas. – „Esu iš prigimties ypatingai ramus ir linksmas. Akys pačios spindi, kai myli Dievą ir žmones.“ Sparčią gyvenimo tėkmę dvasininkas lėtina laisvalaikiu puoselėdamas klebonijos kiemelį, kuris traukia parapijiečius, kaip mažas Rojaus kampelis, bei rūpindamasis žirgais ir balandžiais.

„Aplinka daug ką pasako apie parapiją, parapijiečius ir kleboną. Man klebonijos aplinka labai svarbi, ji pritraukia žmones prie Dievo. Taip pat ir man yra atgaiva sielai,“ – aiškina kunigas savo rūpestį. Pasak jo, tai atstoja ir sportą, ir poilsį. „Gyvūnai labai teigiamai veikia žmogų. Nuima stresą ir nuovargį,“ – įsitikinęs kun. Z. Stepanauskas, todėl laiko įmantrių veislių balandžius, porą arklių, o sodo kūdroje vasarą plaukioja žuvytės.

Parengta pagal Monikos Būblaitytės str. „Einant Dievo keliu nėra kada abejoti“, publikuotą kiduliai.lt