Šilinės bistro - tarsi keltas į žavingą tarpukarį: nuo gastronomijos iki istorijos

Vietos aura ir vaizdas į Nemuną toks, kad vien už jį norisi susimokėti, maistas tarsi pas močiutę kaime, ir svetingi šeimininkai, įrodantys, kad ypatingoje vietoje kuriasi išskirtiniai žmonės. Ant stalų - lauko gėlių puokštės, firminis pačios šeimininkės pagamintas punšas, papjaustyta Pilies kaimo šeimininkių pagamintų naminių sūrių, duonkepyje kepti šonkauliukai, marinuoti obuolių sidro acte bei paukštiena, kepta su obuoliais. Dar naminis tortas toks, kokio niekur kitur neparagausite. Ir galiausiai šeimininkai, kurie tarsi šiuolaikiniai keltininkai nukels į Lietuvos tarpukarį - jie šiuose namuose atkūrę to laikmečio dvasią - nuo interjero detalių, gastronomijos iki šio krašto buities, kultūros bei istorijos konteksto. Apie viską mielai papasakos ir patys šeimininkai, ir darbuotojai - pasijusite tarsi įdomioje paskaitoje. Išvažiuosite sotūs, laimingi, apsišvietę ir norėsite sugrįžti dar. Toks, koks ir yra šeimininkų tikslas. Viską radome vienoje vietoje, Šilinės kaime, Šilinės bistro “Keltininkas”, kurį įrengė sutuoktiniai Iveta ir Darius Balseriai, į kavinę atsivilioję dirbti buvusią Kidulių dvaro kultūrinių renginių organizatorę Veroniką Novickaitę.

Toji kavinė – ne tik naujam gyvenimui prikeltas ūkinis pastatas, terasa su prašmatniu vaizdu į Nemuną, bet ir daug planų, apie kuriuos būtinai papasakos pati šeimininkė.

Balseriai kavinę atidarė tyliai, baimindamiesi per didelio lankytojų srauto. Šypsosi, kad pradžioje nedrąsu – nesinori visų nuvilti, kai kartelė aukštai užkelta, kai visame kame siekia kokybės. Šeimininkams svarbu, kas įdomu lankytojams, mielai atsako į klausimus ir džiaugiasi, kai šie pastebi, kad viskas šioje kavinėje su skoniu padaryta. Veronika patvirtina, kad šeimininkė pati viską moka ir daro – ir bulves skuta, ir kepa, ir raugia, marinuoja, žodžiu, iš virtuvės neišeina. Iveta šypsosi, kad maisto gaminimas nebuvo jos mėgstamiausias užsiėmimas, bet dabar tą daro su malonumu – ir pačiai smalsu duonkepyje kepti, eksperimentuoti, pasiūlyti ir tų pačių sūrių, kitokiais skoniais pagardintų. Darbui paruošta konvekcinė krosnis kavinės svečiams žada kitokių skanių staigmenų.

Bistro atidarymo laukė ne tik patys šeimininkai. Iveta pasidžiaugia, kad laukė ir sveikino Vilniaus Dailės Akademija, Panemunės pilies šeimininkė. Skubino duris atverti ir kaimynystėje įsikūręs Panemunių regioninio parko kolektyvas – jiems nusibodo greitas maistas, tad džiaugiasi, kad pagaliau galintys skaniai kaip namuose papietauti.

Lankytojų netrūksta, ir jiems viskas įdomu. Kaip pasakojo Veronika, jie dažniausiai klausia, ar čia gali užsisakyti karštų patiekalų, ar yra vaikiškas meniu, į ką Veronika jiems gražiai atsako, kad neturi, nes tarpukariu tokio meniu nebuvo – ką pagamindavo visai šeimynai, tą ant stalo ir tiekdavo, vaikų neišskirdavo.

Ir dar būtinai paklausia apie seną įspūdingos išvaizdos pastatą kieme, akivaizdžiai ruošiamą naujam gyvenimui. Paklausus apie pastatą, išgirsite visą paskaitą – jums sudėlios platų to laikmečio vaizdą. Sužinosite, kad pastatytas 1934 metais, kad jame veikusi pradinė mokyklą, kurią pats žymus šalies kalbininkas Arnoldas Piročkinas lankė. Kad Šilinės kaime apie 1930 metus gyveno virš 800 gyventojų, o veikė net dvi pradžios mokyklos, kad panemunėje ir kitokie kaimo žmonės gyveno, kuriems ne tik žemę arti rūpėjo, bet ir kultūros reikalai. Žodžiu, „juodu“ kaimu čia niekada nekvepėjo.

Iveta pripažįsta, kad pirmiausiai šį mokyklos pastatą ir norėjo atrestauruoti, bet nesitikėjo, kad šimtus tūkstančių teks ūkiniam pastatui išleisti. Viskas savo pačių lėšomis. Europos Sąjungos paramos gautais pinigais pirko tik baldus, gavo finansavimą virtuvės įrangai, kuri dar nenupirkta, ir įrengė šildymo-vėdinimo sistemą (oras-vanduo). Šypteli, abu nesitikėję, kad teks pirkti dar vieną pastatą, mat norėjo įsikurti šalia. Šalia bistro, pašonėje remiasi ir Balserių sodyba.

Be to, mokyklos pastato atkūrimą apsunkina tai, kad niekur neranda jo architektūros projekto. Ieškojo Vilniaus, Kauno, Tauragės archyvuose – niekur nėra, bet toks projektas turi būti. Pora rankų nenuleidžia, todėl kviečiasi tarpukario laikmečio namus ir interjerus kuriančius architektus, kad šie pakonsultuotų.

Ši vieta ir mokyklos pastatas ypatingi. Tuo Balseriai įsitikino, kai dar tik vyko kavinės statybų darbai. Užsukdavo pro šalį panemune pravažiuojantys prisiminti, kaip į mokyklą ėjo, ir kaip viskas tada kitaip buvo. Sentimentus šiai vietai jaučia ir tie, kurie Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvena.

Kas šiame pastate bus, kai įrengs? „Mokykla”, – paaiškina Iveta, numačiusi čia rengti edukacines programas, kuomet lankytojus pasitiks tarpukario laikmečio drabužiais, su rugine duona, kepta duonkepyje, bandelėmis... Nusiteikusi rimtai – paruošti keli kambariukai lektoriams, kuriuos pasikvies konsultuoti, mokyti,

Kaip paaiškėja, sutuoktiniai kavinę atidarė toje vietoje, kurią įsigijo prieš išvykdami gyventi į Vilnių. Tam, kad turėtų kur svečius priimti. Tada apie kavinę nebuvo jokių minčių.

Šiam bistro atsirasti prireikė šešerių metų. Pati pradžia – 2014 metų susitikimas Panemunės pilyje, kur vyko VVG „Nemunas“ strategijos pristatymas, kuomet Iveta tame plane įrašė, kad Šilinės kaime įkurs gastronomijos mokyklą. Tada prasidėjo informacijos kaupimas. Nebuvo lengva, bet prikaupė tiek archyvinių duomenų – nuo keltininkų nuotraukų, instrukcijų, kokius egzaminus šie turėjo laikyti, kaip elgtis iki A. Piročkino atsiminimų. Iveta pati važiavo, kalbino ir filmavo – liko įrašas. Rinko vietinių prisiminimus, receptus... Iki šiol renka, tad nenustebkite, jei šeimininkė paprašys jūsų pasidalinti močiučių receptais, nes siekia autentikos, tradicijų ir kokybės.

Ir pastatas, ir aplinka, ir interjeras, ir maistas – viskas pagal senąsias tradicijas, autentiška... Kaip sako pati Iveta, pati vieta bei istorijos prisodrintas kraštas diktuoja taisykles – jie neturi teisės jų nepaisyti. Štai kodėl ir pavadinimas kavinės „Keltininkas“, ir lauko skėčiai tokie, ir baldai, atrestauruoti, išgelbėti nuo ugnies, surinkti ar pagaminti pagal konkrečius pavyzdžius nuotraukose. Viskam yra dar vienas paaiškinimas. Jai, Jurbarke gimusiai augusiai, skaudu dėl šio krašto – apgailestauja, kad liko tik graži gamta ir seni pastatai, kai turistai renkasi kitus rajonus, nes čia trūksta pramogų. Ji įsitikinusi, kad šis panemunės kraštas yra nacionalinės vertės, ir požiūris į jį bei pateikimas taip pat turi būti nacionalinis, o ne paliktas vien tik savivaldai. Tikisi, kad sugrįš ir daugiau žmonių su idėjomis, kad šis kraštas sulauks deramo dėmesio.

Patys Balseriai didmiesčio šurmulį iškeitė į kaimišką ramybę. Pro savo namų langus matė Gedimino pilies bokštą. Abu turėjo gerus darbus. Bet ateina toks laikas, kai nusibosta į plytas žiūrėti. Norisi gamtos. „Ateina laikas, kai sulauki kitos brandos“, – šypsosi Iveta.

Sugrįžo ne tik kavinę kurti, bet ir gyventi, ir dėl to sprendimo nesigaili. Yra laimingi. Jiems čia smagu, o labiausiai vakare, kai viskas nutyksta, kai gali prie Nemuno nueiti pasivaikščioti, išsimaudyti. Ir galva pailsi, ir mintys išsivalo. Tik taip jau yra, kad ne jie vieni šias gražiąsias pakrantes pamėgo. Iveta pasakodama juokiasi, kad geriausios vietos prie Nemuno užimtos. Žengsi kairėn – antis su ančiukų pulkeliu, eisi dešinėn – gali bebrų sutikti. O užutekyje įsitaisė gulbių šeima, pastaruoju metu pasitinkanti nesvetingai šnypšdama, mat jau gulbiukų susilaukė. Čia visiems užtenka vietos.