Probacijos tarnyba. Kūrybingi darbuotojai ir likimo nuskriaustiems suteikiamas antrasis šansas

Jurbarko rajono savivaldybės viešosios bibliotekos II aukšto erdves puošia spalvingi tapybos darbai. Žvelgdamas į šiuos paveikslus nė neįtartum, kokį darbą dirba juos nutapiusi moteris: ryškios žaismingos spalvos, lengvi potėpiai ir jokių slegiančių vaizdų, tik jaukus upės vingis, žydinčios gėlės, linksmi keturkojų portretai... Rodos, jokios užuominos, kad šių darbų autorei jau daugiau kaip 20 metų tenka kasdien bendrauti su visuomenės atstumtaisiais, likimo nuskriaustaisiais, bausmę atliekančiaisiais laisvėje. Tokios mintys kyla apžiūrint Lietuvos probacijos tarnybos Kauno regiono skyriaus vyriausiosios specialistės Editos Matusevičienės tapybos darbų parodą, į kurios pristatymą Jurbarke pakvietė šios tarnybos atstovai. Gegužės 10 dieną bibliotekos didžiojoje salėje nuo pat ryto susirinko daug uniformuotų Probacijos tarnybos Kauno regiono skyriaus pareigūnų su viršininke Aiste Pušinaityte priešakyje, o taip pat – tarnybos savanoriai, Jurbarko rajono savivaldybės vadovai, rajono policijos komisariato atstovai, seniūnai, vaiko teisių gynėjai ir kiti socialiniai partneriai, prisidedantys kuriant saugesnę visuomenę. Paaiškėjo, kad pareigūnai taip norėjo pristatyti visuomenei savo išskirtinę bendruomenę, jos narių pomėgius, pagerbti nusipelniusius tarnybai, o tuo pačiu –papasakoti apie savo darbą: atskleisti, ką ir kaip dirba, su kokiais iššūkiais susiduria, kas padeda, o kas trukdo.

Tą dieną medaliu už 20 metų tarnybą įstaigoje apdovanota Probacijos tarnybos pareigūnė Jolita Žilionienė. Padėkos raštai už pagalbą įteikti Jurbarko rajono policijos komisariato pareigūnui Mindaugui Rašimui, Probacijos tarnybos savanorei, buvusiai jos darbuotojai, o dabar savivaldybės tarybos narei Ingai Molevaitei, tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatorei Zitai Tytmonienei, taip stiprinant ryšius ir tikintis dar glaudesnio bendradarbiavimo.

Pralinksmina tarnybos „pavadinimai“

Šio susitikimo metu informacijos atskleista daug: pagarsintas atliekančių bausmę šalia mūsų, laisvėje, skaičius, papasakota, kaip vykdoma jų kontrolė ir kaip bandoma nuteistuosius grąžinti į visuomenę, resocializuoti, galiausiai, kas yra tie nusikaltusieji.  Savo pasakojimą susitikimo organizatoriai pradėjo nuo įstaigos pavadinimo, kuris ne visiems suprantamas, nes kadaise buvusi Pataisos inspekcija dabar vadinama Lietuvos probacijos tarnyba. Kauno regiono skyriaus viršininkė A. Pušinaitytė pajuokavo, kad būtų galima ir kokį pavadinimų muziejų įkurti – tiek jų, pačių keisčiausių, yra prisiklausę: akrobacija, barbacija, akrobatija... Lotyniškas žodis „probacija“ reiškia „mėginimas, bandymas“ ir tapatinamas su antruoju šansu, išbandymu laisve. Kitaip tariant, tai alternatyva laisvės atėmimo bausmei.

 Laisvėje bausmę atlieka apie 15 tūkst.

Nuo 2022 metų liepos 1 dienos ši tarnyba veikia kaip atskira institucija ir nebėra pavaldi Kalėjimų tarnybai, kaip buvo iki tol. Probacijos tarnyboje yra septyni skyriai, kuriuose dirba daugiau nei 300 pareigūnų. Didžiausias yra Kauno regiono skyrius, apimantis 16 savivaldybių, tarp kurių – ir Jurbarko.

Asmenų, kuriuos kontroliuoja ir prižiūri bei stengiasi grąžinti į visuomenę tarnybos pareigūnai, skaičiai įspūdingi. Šiuo metu visoje Lietuvoje bausmę laisvėje atlieka 14800 asmenų, iš jų Kauno regiono skyriuje – 2700, o Jurbarko rajono savivaldybėje – 80. Regiono skyriaus viršininkė atkreipė dėmesį, kad laisvėje bausmę atliekančiųjų skaičius vis didėja, o įkalinimo įstaigose – mažėja. „Asmuo nuteistas, bet atlieka bausmę laisvėje, tarp mūsų, neizoliuotas. Tendencija tokia, kad tokių nuteistųjų skaičius didės, nes vis daugiau asmenų nuteisiama ne laisvės atėmimo bausmėmis“, – kalbėjo ji, priminusi, kad įkalinimo įstaigose ir laisvėje bausmę atliekančiųjų proporcijos dabar visai kitokios nei prieš gerą dešimtmetį – tada įkalinimo įstaigose bausmes atliko apie 15 tūkst., o probacijos tarnybos priežiūroje buvo apie 5 tūkst. nuteistųjų. Viršininkė taip pat atkreipė dėmesį, kad vis daugėja asmenų, iš kurių atimama teisė vairuoti – šiuo metu tokių priskaičiuojama per 8 tūkst., o tai sudaro apie 60 proc. probacijos tarnybos „klientų“.

Kam uždedama apykojė

Paaiškėjo, kad šalyje yra gana didelis skaičius asmenų, atliekančių bausmę laisvėje su intensyvia priežiūra, t. y. jiems uždėta stebėjimo priemonė – apykojė. Vidutinio, M dydžio apykoję susirinkusieji tą rytą galėjo apžiūrėti ir pačiupinėti, o monitoringo vyriausiasis specialistas Ignas Zaveckas paaiškino, kad apykojų yra įvairių dydžių, tačiau nešioti jas nėra patogu, nes gana sunkios. Probacijos pareigūnai elektroninio stebėjimo sistemos pagalba stebi asmenis, kurie turi būti namuose tam tikru metu, tuos, kuriems uždrausti lankytis tam tikrose vietose, ar asmenis, pavyzdžiui, smurtautojus, kuriems uždrausta priartėti prie kitų asmenų. Sistema praneša, jei asmuo priartėja prie draudžiamos zonos, o probacijos pareigūnai į tai reaguoja: paprastai informuojami policijos pareigūnai, kurie ir vyksta į vietą patikrinti aplinkybių.

Intensyvi priežiūra paprastai skiriama asmenims, lygtinai paleistiems iš pataisos namų, tiems, kuriems pirmą kartą skirta arešto bausmė ir atidėtas bausmės vykdymas, ar kitu teismo paskirtu atveju.

 Rajone su apykoje – 18 asmenų

Su apykojėmis visoje Lietuvoje tarp mūsų vaikšto 820 žmonių, o daugiausiai jų Kauno regione – 200 asmenų, arba beveik 25 proc. visų Probacijos tarnybos „klientų“, kuriems skirta intensyvi priežiūra. Kalbant apie Jurbarko rajoną, iš 80-ies įskaitoje esančių asmenų apykoję nešioja 18, t. y. irgi apie 25 proc.

Taip „supančiotų“ asmenų skaičius šalyje turėtų didėti Probacijos tarnybos direktoriui patvirtinus naują Elektroninio stebėjimo priemonių naudojimo tvarkos aprašą, įsigaliojusį nuo šių metų balandžio. Vykdant šio aprašo nuostatas šių metų pabaigoje ar kitais metais, skaičius asmenų, kuriems uždedama apykojė, turėtų pasiekti apie 2 tūkst. visoje Lietuvoje. „Jei Kauno regione šiuo metu taip stebime apie 200 asmenų, tai kitais metais tas skaičius gali būti apie 700–800“, – sakė Probacijos tarnybos pareigūnas I. Zaveckas.

Artintis draudžiama, bet nukentėjusieji įsileidžia

Deja, realybėje intensyvios priežiūros sistema suveikia ne visada. Tai pripažįsta ir patys Probacijos tarnybos pareigūnai, pasidalinę konkrečiais pavyzdžiais, kai jiems patiems iš bejėgiškumo rankos svyra. Kad ir tokie gana dažnai pasitaikantys atvejai, kai nukentėjusi žmona pati įsileidžia smurtautoją vyrą, kuriam teismo sprendimu draudžiama prie jos artintis. Teisinasi, kad sutuoktinis vienintelis dirbantis šeimoje, o pinigų reikia, arba kad nėra kam žolės nupjauti, ūkiu rūpintis. Rodos, visos tarnybos tinkamai sureaguoja, tačiau nieko padaryti negali – smurtautojas vėl smurtauja, žmona vėl skundžiasi, teismas vėl apriboja lankymąsi, o moteris vėl į namus įsileidžia. Užburtas ratas. „Reikia ne tik institucijų darbo, įžvalgumo, bet ir kad pati nukentėjusioji pusė reaguotų tinkamai ir nekartotų tų pačių klaidų. Institucijos ir apykojės nėra išeitis, kai žmogus nenori elgtis taip, kaip numatyta“, – įsitikinęs I. Zaveckas.

 Sužalota vaikystė

Apie tai, kokie yra Probacijos tarnybos „klientai“, šiek tiek papasakojo E. Matusevičienė, viena iš nedaugelio Kauno regiono skyriaus resocializacijos pareigūnų. Pasak jos, paprastai prieš ją atsidūrę asmenys yra nusiteikę priešiškai, jaučiasi nuskriausti, pikti ant viso pasaulio ir atmeta bet kokią pagalbą – tokie jie paprastai būna pirmųjų susitikimų metu. Tolimesni susitikimai nusistatymo ir priešiškumo ledus tirpdo. Pasak Editos, jai yra svarbu suvokti, kas atsitiko žmogaus gyvenime, kad jis tapo priešišku visuomenei. „O būna atsitikę daug trauminių patyrimų iš vaikystės, nors tie asmenys nenori to pripažinti ir tikina, kad jie patys save susikūrė tokius stiprius. Aš paaiškinu, kad jiems duotas šansas grįžti į visuomenę ir kad tam reikia atmesti įsitikinimus, požiūrius, ateinančius iš skaudžios patirties. Ilgainiui, padiskutavus, jie sutinka ir supranta, kad jų priežiūra yra svarbi ir nereikia į kontrolę žiūrėti, kaip į baubą“, – pasakojo ji.

 Ne blogas, o vaikystėje traumuotas žmogus

Buvusi Probacijos tarnybos pareigūnė, dabar – savanorė, Inga pasakojo, kad dar prieš pradėdama dirbti šioje tarnyboje, ji buvo nusipiešusi sau nusikaltėlio portretą ir neabejojo, kad iš esmės tai yra blogas žmogus. Pripažįsta, kad taip manė, nes neturėjo patirties ir niekada nebuvo bendravusi su nusikaltėliais. „Pradėjusi bendrauti supratau, kad tai yra žmonės, kurie turėjo sužalotą vaikystę, o tėvų pasirinkti negalime“, – dabar kalba Inga, kuriai Probacijos tarnyba asocijuojasi ne tiek su kontrole, kiek su pagalba likimo nuskriaustiesiems. „Ši tarnyba man atskleidė, kad jokiu būdu negalime smerkti žmogaus, nes nežinome, ką jis yra išgyvenęs“, – sakė Inga, o jai antrino Z. Tytmonienė, kuriai taip pat tenka bendrauti su asmenimis, sugrįžusiais iš pataisos namų. „Tai tokie patys žmonės, tik suluošinti likimo dėl savo netinkamų veiksmų visuomenei“, – kalbėjo ji, pridūrusi, kad reikia stengtis tokiems žmonėms padėti, atverti duris, kurias jie patys užveria, atsisakydami pagalbos.

 Meno terapija

Šio susitikimo „kaltininkė“ pareigūnė Edita įsitikinusi, kad ne visada žodžiais galima išsakyti jausmus. Ypač sunku atsiverti tiems, kurie apie savo jausmus niekada nekalbėjo ir laiko tai silpnumu. Gera išeitis yra savo emocijas ir mintis išreikšti per spalvas, linijas. „Piešinys apie žmogų gali daug pasakyti“, – sako ji. Pati Edita tapyti pradėjo Covid-19 pandemijos laikotarpiu. Mokėsi savarankiškai ir tame mokymosi procese, kaip pati sako, yra iki šiol. Šis laisvalaikio užsiėmimas veikia kaip meno terapija. „Menas gydo“, – šypsosi ji, pasidžiaugusi Probacijos tarnybos bendruomene, kuri yra labai įvairi ir taip pat verta pristatymo. „Tarp mūsų tarnybos pareigūnų yra besidominčių karyba, donorų, fotografų, keliautojų, maratonų bėgikų, savanorių, globojančių gyvūnus“, – vardija Edita, leisdama suprasti, kad tokių susitikimų ir netradicinių Probacijos tarnybos pristatymų bus ir daugiau.