GRICIAI: po vienu stogu – koplyčia ir rinkimų apylinkė

Kaimo garsenybė – medinis namas, kuriame po vienu stogu kadaise sutilpo pradinė mokykla ir kontora, o dabar koplyčia ir rinkimų apylinkė. Susipažinkite su mažiausia Jurbarko-Pagėgių apygardos apylinke, Gricių kaimu, kurio gyventojai niekaip neatsigina gandrų, išgyvena iš karvučių ir kur gyvena labai stiprios moterys.

Anot vietinių Gricių gyventojų, jų mažutis kaimutis neturi nė vienos lankytinos vietos ar objekto. Jie klysta. Turi. Tuoj įrodysime. „Mūsų laikas“ Gricius, mažiausią Jurbarko-Pagėgių apygardos apylinkę, aplankė pačią inkimų dieną, spalio 23-iąją. Į šį Veliuonos seniūnijos kaimą važiavome jau žinodami, kad jame nėra nei mokyklos, nei medicininio punkto, nei bibliotekos, nei parduotuvės, užtat yra koplytėlė, kurioje per rinkimus ir įsikuria Gricių rinkimų apylinkė. Vien šis faktas suintrigavo. Ir nenuvylė. Tokios įdomios pastato istorijos dar neteko girdėti. Pirmiausiai, aprašysime, ką savo akimis pamatėme. Jei ne rinkimų apylinkės pavadinimo iškaba bei kryžius virš durų - atrodytų, eilinis medinis gyvenamasis namas, tik akivaizdžiai geriau prižiūrimas. Keturias apylinkės komisijos moteris radome įsikūrusias viename šio pastato gale, patalpoje, kuri pastaruoju metu naudojama kaip šarvojimo salė ir kurioje kažkada šeimininkavo kunigas. Apie tai išduoda Švč. panelės Marija, kaip juokavo pačios moterys, kabanti virš komisijos narių galvų. Kitame to paties medinuko gale – tikra bažnyčia – su senoviniais amerikoniškais vargonais, su klausykla, klauptais, stacijomis... Viskas švaru, gražu, tvarkinga. Žodžiu, atrodo taip, kad tuoj tuoj turėtų prasidėti Mišios. Bet kunigas čia nesilanko jau kokius trejus metus, nors kadaise ir mišios buvo laikomos, ir vietinių vaikai krikštijami, ir pirmosios komunijos prieidavo. Viso to seniai nėra. Vietiniai mišių klausyti važiuoja į Juodaičius, kur ir laidojasi, nes Griciuose kapinių nėra.

Pasirodo, šis namas iš tikrųjų buvo gyvenamasis. Gyveno tokie Butkiai, kurie, okupavus Lietuvą, buvo ištremti, jų namas nusavintas ir į dabartinę vietą atitemptas iš kito kaimo, tuometinio kolūkio galo. Tarybiniais metais ten, kur dabar neveikianti bažnyčia, veikė pradinė mokykla. Ją, ko gero, baigė visi vyresnio amžiaus griciškiai. Tame gale, kur Gricių rinkėjai atliko savo pilietinę pareigą – kolūkio laikais veikė kontora. Tiesa, tais laikais Griciai vadinosi „Naujosios kartos“, o kiek vėliau ir Akmeniškių kolūkiu. Atgavus nepriklausomybę, buvę savininkai minėtą pastatą susigrąžino, savo lėšomis sutvarkė ir padovanojo bažnyčiai. Vietiniai sako, kad iki šiol savininkai gyvi – gyvena Kaune.

Kunigui leidus, Gricių rinkimų apylinkės komisija ir įsikūrė šiame pastate ir čia balsuoti galima ne pirmus rinkimus.

Tiesa, dar kolūkio laikais šis pastatas buvo naudojamas ir kaip bendrabutis – studentai atvažiuodavo padėti kolūkiečiams derliaus nuimti. Jiems būdavo sustatomos lovos. Tai čia ir nakvodavo. Tam buvo naudojama ir patalpa antrajame aukšte, kurį mums irgi sekmadienį aprodė. Ta patalpa dabar – plikos sienos, kabantis laidas be lemputės bei yranti krosnis, aprašinėta ir apipaišyta – akį traukia įspūdinga kaukolė su spygliuotu šalmu bei išpiešti Gediminaičių stulpai.

Pasirodo, šis medinukas – kone vienintelis pastatas Griciuose, kuriame ir gali įsikurti rinkimų apylinkė, nes daugiau nėra kur. Yra mokyklos pastatas, bet jis privatizuotas. Daugiau nėra nieko. Užtat netrūksta daug tuščių, apleistų privačių namų. „Nieko nelikę. Nei parduotuvės, nei bibliotekos, nei med. punkto. Nieko. Nėra nei bendruomenės namų, nei pačios bendruomenės“, – apmaudavo moterys, prisiminusios, kad buvo bandymų bendruomenę kurti, bet kažkodėl nepavyko. Ir tai buvo gana seniai.

Keturios apylinkės komisijos moterys džiaugėsi, kad užsukome. Sako, prailgsta laikas, kai balsuoti ateinančių mažoka. Iki 15.30 val.  buvo atėję balsuoti tik 24 rinkėjai. Mums bebūnant, atėjo 25-oji.

„Reikia patiems valdžią rinkti“, – sakė „Mūsų laikui“ Valentina, kuri ir buvo ta 25-oji. Kaip žinia, tą rinkimų dieną iš viso balsavo 37 rinkėjai (o iš viso – 57). Anot Salomėjos, kad tų visų rinkėjų yra gerokai mažiau nei rašoma oficialiai – 169. Anot jos, koks 10 negyvena, koks 20 į užsienį išvykę.

 Moterys pasidžiaugė, kad jaunos šeimos čia kuriasi. Lieka gyventi  vietinių vaikai, dėl ko jos labai džiaugiasi. „Net smagu ant dūšios, kad jauni kuriasi. Dar kažkiek pajaunėja tas mūsų kaimas“, – vardindama tų šeimų pavardes, tarp kurių ir jos vaikų, kalbėjo viena iš komisijos narių Vitalija. Vis dėlto moterys sutinka, kad kaimas tuštėja. „Kas antras, trečias pastatas tuščias. Pamatysite. Užtenka pasivaikščioti“, – sakė moterys.

Sandėliu paversta mokykla

Pasivaikščiojome geras tris valandas. Ir tai, ką pamatėme, dar labiau suintrigavo. Griciuose yra apleistas pastatas, su kadaise buvusia įspūdinga iškaba „Parduotuvė“ (tiksliau, be „ė“ raidės), bet toji parduotuvė jau gerus porą metų neveikia. Pastatas apleistas, niekam nereikalingas ir užgriozdintas įvairiausiais rakandais. Vietiniai apsiperka mobiliose parduotuvėse, kurios atvažiuoja tris kartus per savaitę – antradieniais, ketvirtadieniais ir šeštadieniais. Radome ir mokyklos pastatą. Nereikėjo nė vietinio gido, kad jį atpažintume. Tipinis mokyklos pastatas, kokį galima pamatyti ir Rotuliuose. Gricių mokyklos pastatas dabar paverstas grūdų sandėliu. Tiksliau, prabangiu, kultūringu sandėliu – su plastikiniais langais, naujomis tvirtomis durimis ir dar išlikusia iškaba „Biblioteka“. Buvusios mokyklos teritorija apjuosta elektriniu piemeniu, mat čia leidžiama ūkininkui galvijus ganyti. Tai, kad šio pastato prieigos mėgstama vietinių susitikimų, greičiau išgertuvių vieta, liudija įvairiaspalviais bambaliais švytintys mokyklos žolynai.

Kodėl Grybų gatvę reiktų pavadinti Gandrų

Gricių kaimą vagoja trys gatvės – dvi skambiais pavadinimais Ateities ir Parko, o kita – Grybų. Kodėl Grybų? Todėl, kad po eglikėmis, kuriomis apaugusi minėta mokykla, augo (ir iki šiol, sako, auga) rudmėsės. Tai ir davė gatvei Grybų pavadinimą. Tokią istoriją „Mūsų laikui“ papasakojo ta pati pakalbinta rinkėja Valentina, gyvenanti Grybų gatvėje, pas kurią visai atsitiktinai ir į namus užėjome. Moteris juokauja, kad tinkamesnis vardas šiai gatvei būtų Gandrų, nes kone ant kiekvieno elektros stulpo yra po gandralizdį. Ir ne tik toje gatvėje, bet visuose Griciuose. Tiek gandralizdžių, kad ir skurdžiai atrodančių, neteko matyti nė viename kaime. „Tai tikriausiai jie mus mėgsta“, – šypsojosi Valentina, paklausta, kaip čia yra – gandrai Gricius mėgsta, ar griciškiai gandrus. Moteris pasakojo, kad tie gandrai pridaro kaimui rūpesčių. Prisiminė, kad vasarį kaime buvo dingusi elektra, tai atvažiavę elektrikai visus gandralizdžius išardė, bet pavasarį grįžę gandrai vėl ten pat lizdus susisuko. Anot Valentinos, gandrai sugalvoja lizdus susisukti ir ant kaminų. Pasakojo, kad sūnui teko šeštadienį lipti kopėčiomis ant stogo ir gandralizdį nuo jos ūkinio pastato kamino nuimti. Juokėsi prisiminusi, kad bandė tuos paukščius nuo kamino nuvyti ugnį pakurdama. „Dūmai raitosi pro sparnus, pro kojas, o jie vis tiek tupi ant to kamino. Ir kaip tu jį pasieksi. Niekaip“, – juokėsi moteris, kuri patikino, kad ant gandrų nelabai pyksta. „Užtat varlių pas mus nelabai pamatysi“, – šypsojosi ji. Gaila, kad kurmių neišgaudo – visas Valentinos kiemas kurmiarausių išvagotas.

Gricius maitina karvutės

Gricių simboliu galėtų būti ne tik gandrai, bet ir karvutės, kurios maitina, pasirodo, daugumą šio kaimo gyventojų. Valentiną radome sukančią siūlus. Ji ruošėsi 16.30 val. važiuoti dviračiu melžti savo karvučių, kurių turi visas šešias. Ji viena jas melžia, viena jomis rūpinasi. Dar augina tris kiaules, turi žemės. Vyro neturi, trys vaikai gyvena atskirai – du sūnūs Kaune, o dukra daugiau nei 10 metų Airijoje. Patikina, kad kol darbingo amžiaus, reikia dirbti. „Įpratau. Kaip atsisakysi. Dar 10 metų iki tos pensijos. Kol dar sveikatos turiu, tai dar ir dirbu“, – sakė 55 metų moteris, patikinusi, kad iš tų karvučių daug Gricių kaimo gyventojų išsilaiko. Primelžtą pieną griciškiai priduoda vietoje, į buvusioje fermoje esantį pieno supirkimo punktą.  „Nieko neapsimoka, bet iš kur gausi tų pinigų. Darbų čia nėra. Reikia mokesčius mokėti, sveikatos draudimą, už šiukšles, vandenį, elektrą. Negyvensi balanos gadynėje“, – šypsojosi moteris, patikinusi, kad po vieną karvutę retai kas Griciuose laiko – jei laiko, tai iki dešimt, o yra kas ir dar daugiau.

Kad karvutės svarbiau nei rinkimai, patys įsitikinome. Griciuose žmonių gatvėse pamatėme, kai atėjo laikas karvių melžti. Melžti dviejų savo karvučių dviem žaliais bidonėliais nukabintu dviračiu sustabdėme ir Delfiną. Moteris tikino, kad maždaug valandą užtruks nuvažiuoti, pamelžti ir į punktą primelžtą pieną priduoti. Supirkimo punkte už vieną litrą pieno moka po 12 euro centų. Kur vyras? „Televizorių namie žiūri“, – juokavo ji, pridurdama, kad jiedu pasiskirstę darbais – jis anksti krosnį namuose pakuria, nes anūkėliai į mokyklą eina. Kiaulėms bulvių išverda. Tvartus išmėžia. Tikino, kad žiemą daugiau vyrui darbų tenka. O jai, tikino, tenka tik nuvažiuoti ir pamelžti, nes girdyti ir perkelti nereikia, mat karves palaidas laiko. Ne dėl kokių nors europinių reikalavimų ar humaniškumo, o iš patogumo. Delfina atskirai ant rankenos užsikabinusi kibiriuką, į kurį žadėjo pirmųjų pieno čiurkšlių paršiukams prileisti.

Kol kalbinome Delfiną, pro šalį dviračiu pas karvutes numynė ir jau kalbintoji Valentina, bidonėliais nukarstytu dviračiu.Rinkimai jaučiasi. Delfina šypsojosi, kad ryškią liemenę užsimetė dėl to, kad per rinkimus policija dažniau pas juos užsuka. Baudų nesinori mokėti. Paprastai, pasakoja, liemenę po bagažiuku pasikiša.

Moteris patikino, kad kaip ir kiekviename kaime, taip ir šiame daug moterų našlių. „Užtat savo ir branginu. Nori nenori“, – juokėsi Delfina. Žadėjo karvutes namo parsivesti iki lapkričio pirmos dienos, nes jau per šalta dviračiu minti. Beje, Delfinos tėvai jai ir seseriai Filomenai davė geriausių mamos draugių vardus. Sako, kad tos draugės buvo labai geros.

Vyrai vedžioja šunis

Kad jau buvo užsiminta apie vyrus. Kol vaikštinėjome, pamatėme vieną vyrą dviračiu važiuojantį kiaulių šerti – vežė miltų ir supjaustytų moliūgų, o kitas palei savo namus vedžiojo šuniuką. Paskui šį vyrą ir iki jo durų atsekėme ir jo kieme mus aplojo kiemsargis, ant kurio būdos ryškiausiai užrašytas vardas „Šrekas.“ „Tai kad niekuo nenusikaltome“, – linksmai tokiais žodžiais pasitiko atsektasis vyras, vardu Artūras, kurį atitraukėme nuo filmo, kurį jis su namiškiais žiūrėjo. Artūras juokėsi, kad namuose nereikia nė skambučio, nes jo vedžiotasis šuniukas „stirniukas“ yra pats geriausias sargas. Prie būdos pririšto Šreko, kurį taip pakrikštijo jo brolis, tikino, nevedžiojantis. Naktį jį paleidžia, kad namus saugotų. Patikino, kad vardas atitinka charakterį. Juokavo, kad jei norime tuo įsitikinti, gali šunį paleisti. Pakalbinome ir Ireną, kuri prieš 18 valandą lauke vedžiojo kalytę Gučiną, aprėdytą spalvinga striuke.  „Pamatytumėte, kokių gražių suknyčių ji turi“, – kalbėjo Irena.Pasirodo, šią kalytę labai myli ir puošia Irenos dukra. Irutė sutinka, kad kaimo žmonės keistai žiūri į taip lepinamą šunį, bet, sako, dukra kitaip negali. „Ji kaip žmogus. Viską supranta, jaučia, tik pasakyti negali“, – paėmusi į glėbį Gučiną kalbėjo Irena.

Išradingi ir patriotai

Griciuose gyvena ne tik šunis mylintys, bet ir išradingi žmonės – ne vienos sodybos prieigose – iš padangų sumeistrauti, išdažyti gėlių vazonai, net išraitytos baltos gulbės.

Netrūksta ir patriotų. Apie tai išduoda mediniai paminklai partizanams. Pastebėjome du tokius. Vieną jų savo žuvusiam partizanui pusbroliui Antanui Gudžiūnui ir jo kovos draugams pastatė minėtos Butkių sodybos šeimininkas. Kitas medinis paminklas stovi privačioje sodyboje. Paaiškėjo, kad sodybos šeimininkas Kęstas tą medinį paminklą užsakė ir savo lėšomis pastatė partizanui dėdei Vladui Atgalainiui-Galiūnui. Dėl to paminklo ir užsukome pas vyrą į kiemą ir nuo darbų jį atitraukėme, norėdami pasitikslinti, ar ši skulptūra skirta partizanui. „Žiūrint iš kurios pusės pažiūrėsi – iš kairės ar dešinės“, – gudriai atsakinėjo Kęstas, kaip paaiškėjo teisininkas, gyvenantis tarp Vilniaus ir savo gimtojo kaimo.

„Nutariau įamžinti, kad būtų smagu prisiminti, o kai kam gal nelabai smagu prisiminti“, – šypsojosi Kęstas, pridurdamas, kad tas paminklas tik pernai pastatytas, todėl dar nėra visai pabaigtas. Bet gimtasis Kęsto ir jo dėdės kaimas – ne Griciai. „Aš niekada nesigiriu, kad iš Gricių. Tėviškė yra Akmeniškiai“, – sakė Kęstas, paaiškindamas, kad esame istoriniame Akmeniškių kaime, kuris prie Gricių priskirtas perbraižius ribas.

Toks tad Gricių kaimas, kuris nyksta, nors neatsigina gandrų ir kur gyvena labai stiprios moterys bei patriotai vyrai.

Daugiau Gricių kaimo nuotraukų rasite "Mūsų laiko" feisbuke