Verbų sekmadienis. Senosios tradicijos Lietuvoje ir Europoje

Likus savaitei iki Šv. Velykų švenčiamas Verbų sekmadienis. Jei dauguma neblogai žino Kalėdų ar Velykų prasmę, dažnas, ypač jaunesnis, lietuvis, paklaustas, ką švenčiame Verbų sekmadienį, ko gero, neatsakytų.

Verbų sekmadienis, daugelyje Europos šalių vadinamas Palmių sekmadieniu – tai Kristaus garbingo įžengimo į Jeruzalę prieš kančią prisiminimas. Verbų sekmadieniu prasideda Didžioji savaitė.

Evangelijoje rašoma, kad „prie Betfagės ir Betanijos ties Alyvų kalnu Jėzus pasiuntė du mokinius į kaimą atvesti asilaitį. Atvedę jį mokiniai apdengė savo apsiaustais ir užsodino ant jo Jėzų. Į Jeruzalę jojantį Jėzų žmonės sveikino kaip Dievo siųstąjį Mesiją šaukdami „Osana Dovydo Sūnui! Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu! Osana aukštybėse!“ (Mt 21, 9) ir klojo ant kelio drabužius ir medžių šakeles. Dar mūsų amžiaus pradžioje Rytų Aukštaitijos bažnyčiose buvo paprotys tą dieną, einant procesijai aplink bažnyčią, po Švenčiausiąjį sakramentą nešančio kunigo kojomis kloti žilvičio šakeles.

Kitų šalių tradicijos

Verbų sekmadienio procesijų tradicija žinoma nuo IV amžiaus; ji vykdavo nuo Alyvų kalno į Jeruzalę. V–VI amžiuje ši tradicija išplito ir kitose rytinėse šalyse, iš dalies ir Konstantinopolyje.

Vakaruose Verbų sekmadienis pirmą kartą paminėtas VII amžiuje, verbų šventinimas – X amžiuje. Viduriniais amžiais Anglijoje ir Normandijoje gyvavo paprotys procesijos priekyje nešti Evangeliją, kryžių, Švenčiausiąjį Sakramentą, Vokietijoje – ant medinės asilo skulptūros užkeltą Jėzaus skulptūrą, Milane Jėzų simbolizavo procesijos priekyje arkliu jojantis arkivyskupas.

Europoje tikima, kad šią dieną pašventintų anksčiausiai pavasarį sprogstančių augalų šakelės žadina jomis paliestos žemės ir gyvulių vaisingumą, padeda žmogui išlaikyti sveikatą, gausina derlių, neleidžia į namus trenkti perkūnui, saugo pasėlius nuo ledų ir graužikų. Tokio tikėjimo kupini ir lietuvių liaudies papročiai.

Verbų sekmadienio papročiai Lietuvoje

Lietuvoje nuo seno Verbų sekmadienio rytą būdavo skubama kuo anksčiau atsikėlus iš anksto pasiruošta verba nuplakti dar miegančius artimuosius sakant: „Ne aš plaku, verba plaka. Už savaitės ir Velykos, ar duosi kiaušinį?“ Mama vaikams verba sušerdavo, kad visus metus nesirgtų, būtų darbštūs. Nuplaktieji nepykdavo, džiaugdavosi. Verbijimo tradicija atėjusi iš tolimos baltiškosios mūsų praeities, kai žmogaus ryšys su gamta buvo itin glaudus. Galima spėti, kad senovėje atgajos jėgą teikiančia žalia kadagio šakele būdavo verbijama ne vien Verbų šventės dieną, o ilgesnį pavasario atbudimo laikotarpį. Tai rodytų žemaičių paprotys panašiai verbele plakti vienas kitą ne per Verbas, o Velykų antrąją dieną.

Bažnyčioje reikėdavo rankoje laikyti verbą: „jei verbos neturėsi, velnias įkiš palaikyti savo uodegą“. Moterys savo verbelę dar susirišdavo raudonu vilnoniu siūlu. Tikėjo, jog tuo siūlu per rugiapjūtę apsirišus juosmenį, pusiaujo neįskausią. Išėję iš bažnyčios stengdavosi vieni kitiems, namie – artimiesiems suduoti verba, tikėdamiesi išvaryti ligas, susigrąžinti sveikatą. Vakarų Žemaitijoje ir kitur šventintą verbą kišdavo už trobos sijos, į kertę, kad saugotų nuo gaisro, perkūnijos. Daug kur senesniems, vienišiems kaimynams šventintų verbų į namus atnešdavo jaunimas.

Etnologai teigia, kad šios šventės nereikėtų sieti tik su religija. Verbų sekmadienis neatsiejamas nuo pagrindinio atributo – verbos, kurios sampratoje galima įžvelgti dvi plotmes: gamtojautinę ir susijusią su krikščionybe. Naujajame Testamente aprašomas Jėzaus įžengimas į Jeruzalę ir kaip žmonės, sveikindami mesiją, klojo jam po kojomis palmių šakeles. Taigi, verba asocijuojasi su šiuo religiniu naratyvu, tačiau verboje įžvelgiama ir kita, archajiškesnė reikšmė, susijusi su intuityvia gamtos ir žmogaus atgimimo pavasarį pajauta.

Verbos –  viena iš pavasario atbudimo švenčių, nes pavasarį yra ne viena su gamtos atgimimu, atsinaujinimu, siejama šventė. Pirmiausia tai – Užgavėnės, vėliau, kovo mėnesį po lygiadienio būna Gandrinės. Tada gandras laikomas pavasario pranašu, o netrukus, Verbų sekmadienį, šventės simboliu ir būtinu atributu tampa verba, kurioje, kaip manoma, telkiasi gyvybinės jėgos.

Kalbininko Kazimiero Būgos nuomone, žodis verba, giminingas lietuviškiems žodžiams „virbas“, „virbalas“, turėjęs į lietuvių kalbą patekti iš slavų kalbų XII–XIV a. dar prieš krikščionybę. Suvalkijoje seniau tikrąja verba buvo laikomas vien kadagys. Rytų Aukštaitijoje prie kadagio dar pridėdavo išsprogusio berželio ar žilvičio šakutę su „kačiukais“, o senesnės moterys – ir pernykščių ąžuolo lapų.

Pietryčių Lietuvoje buvo mėgstama ant medinio kotelio surišti įvairiaspalvių popierinių gėlių puokštę. Šiaulių apylinkėse karpytomis popierinėmis gėlytėmis papuošdavo kadagio šakutę. Pačios puošniausios verbos seniau buvo paplitusios maždaug 50 kilometrų spinduliu aplink Vilnių – jos dabar plačiai žinomos Vilniaus verbų vardu. Tai ant sauso medinio kotelio iš vienos pusės ar aplinkui tvirtai supinta spalvinga rykštė, įvairaus rašto, susidedančio iš savitai derinamų įvairiaspalvių džiovintų augalų, sausučių žiedelių, nudažytų skiedrelių, su viršūnėje įpintu pilkų ar žaliai dažytų ežerinių smilgų kuokštu, maždaug pusmetrio ilgio, įvairaus storio.

Verbų negalima išmesti. Tradicija Verbų dieną pašventintais kadagiais, žilvičiais gintis nuo galimų nelaimių išliko iki mūsų dienų. Lietuviai turėjo daug pašventintos verbos naudojimo papročių: užėjus audrai su perkūnija ją degindavo krosnyje ar bent pasmilkydavo, kad šventi dūmai nuvytų debesį. Sėdami javus, verbos sutrintų spyglių įmaišydavo į pirmosios sėtuvės grūdus. Verbos šakutę įkišdavo į dirvą, kad ledai neišguldytų ir neišmuštų pasėlių. Sukirsdavo šakele vaikams, kad jie greičiau augtų. Parūkydavo skaudamą dantį ar ausį, kad skausmas liautųsi. Aprūkydavo verbelės dūmais dedamus po višta perėti kiaušinius ir ją pačią. Dėdavo kopinėjamų bičių dūlin, kad bitės būtų sveikos. Verbele paliesdavo ar pasmilkydavo pavasarį pirmąkart į ganyklą išvaromus gyvulius, kad per vasarą sveiki išsiganytų. Įbedę abipus upelio po šakutę manė, kad upelio vanduo nuo to bus sveikesnis, švaresnis. Visa tai rodo gilų žmonių tikėjimą žalios šakelės sakralumu. Verbas žmonės laikydavo visus metus ir tik artėjant kitam Verbų sekmadieniui buvo galima jas sudeginti.