Ruduo atnešė jubiliejinį, 20-ąjį, žurnalo „Jurbarko laikas“ numerį

Kaskart atsiversdama žurnalą pagalvoju – kas gi yra tas „Jurbarko laikas“? Galbūt erdvė, kurioje praeitis susitinka su dabartimi, o žmogus tampa tiltu tarp to, kas buvo, ir to, kas dar bus?

Nes šiame numeryje – apie šaknis sielon įleidusias vietas ir žmones, jaučiančius ryšį su savo šaknimis...

Geografė Filomena Kavoliutė ne tik skaito šią žemę, jos upes, akmenis ir medžius kaip atverstą knygą, bet ir iš paskutiniųjų saugo, kad nebūtin nepanirtų jų visų vardai – mūsų senieji vietovardžiai.

Tautos atmintį saugo ir Jurbarko kultūros centro folkloro grupės „Imsrė“ dainininkės, o vadovė Birutė Bartkutė ne tik dainuoja senąsias liaudies dainas, moko senovinių papročių bei tradicijų, bet ir savo rankomis laiko ryšį su praeitimi, verdama šiaudinius sodus.

Kauniečiai Aušra ir Lionginas Garniai prieš šešerius metus šaknis įleido Juodaičių pakraštyje stūksančioje senovinėje žemaitiškoje sodyboje, kurią pavadino „Mūsų senovė“.

Į praeitį šaknys driekiasi ir Cvirkynėje, daug negandų patyrusioje sodyboje, dabar saugančioje nebe jos žymiausio sūnaus atminimą, o tiesiog senovinius daiktus ir tapusia Klangių etnografine sodyba.

Šį pavasarį 90-metį atšventusi medikė, tautodailininkė ir aktorė Laimutė Juzikėnaitė-Ašmonaitienė, nors vertina ir savo sukurtus darbus, labiausiai nori, kad būtų išsaugotas jos prieš 43 metus Amžinybėn išėjusio brolio skulptoriaus Vytauto Juzikėno atminimas ir darbai.

Tvirtą ryšį su savo šaknimis ir gimtuoju miestu išlaiko ir į pasaulį išėjusieji: ir pasaulinio masto technologijų bendrovės vadovų komandoje besidarbuojantis Marijus Briedis, ir tautinio šokio puoselėtoja Eglė Baublytė-Noeth, gimtojo miesto upės Mituvos vardą nunešusi net iki Vašingtono.

Kad Ukrainoje gyvenančių žmonių šaknys nebūtų sutryptos kruvinu okupanto batu, padeda ir savanoriai iš viso pasaulio. Apie tuos žmones ir ukrainiečių kovą pasakoja gydytojas Ignas Sadauskas, prieš metus pats patyręs pafrontės mediko kasdienybę.

Kai ant Raimondo Buitkaus stalo atplaukia lydeka, jis ją ruošia pagal tėčio receptą, kuriuo dalijasi ir su žurnalo skaitytojais.

„Aš tikiu mūsų ryšiu“, – sako naujoji žurnalo autorė Jūratė Videikė, kuriai kalnuose ryšį tarp žmonių tenka ne tik pajusti, bet ir pamatyti savo akimis.

Ir, žinoma, anaiptol ne visuomet ramaus senojo Jurbarko gyvenimo trupinėliai...

Tad nors mes nesame surišti viena virve, bet ryšys yra visada. Ryšys tarp žurnalo autorių, herojų ir skaitytojų. Ryšys su savo kraštu, jo žmonėmis ir istorijomis.

Ačiū, kad jau dvidešimt numerių esame kartu.

Gero skaitymo!

Leidėja Oksana Mazur