Dagos diena, Šv. Mykolas

Po rudens lygiadienio rugsėjo 29-ąją ateina pirmoji tikra rudens šventė – Daga arba Mykolinės. Kaip rašoma Etninės kultūros globos tarybos interneto svetainėje, rudens lygiadienis nuo seno susijęs su rugsėjo 29 dieną švenčiamomis Dagotuvėmis, arba Dagos švente, kuri krikščionių bažnyčios buvo pavadinta Šv. Mykolo diena (Mažojoje Lietuvoje prigijo Mikelio šventės pavadinimas). Rugsėjo pabaigoje jau būna sudygę žiemkenčiai, tad, matyt, tai ir nulėmė Dagotuvių (Dagos) šventės pavadinimą.

Pagal senuosius šaltinius per šią šventę kaip padėka dievams buvo aukojamas ožys ir rengiamos bendruomeninės vaišės. Istorikas J. Dlugošas rašė, kad ta šventė buvo kaip rudeniniai sambariai (sambarvės). Šventės prasmę tyrinėjusio A. J. Greimo manymu, Dagotuvės buvo viena iš svarbesnių kalendorinių švenčių, į kurią suburiama visa žmonių bendruomenė ir aukojant ožį sukviečiami pagrindiniai dievai, o ypač tikimasi Velino (požemio, šalčio ir tamsybių valdovo) pagalbos, kad jis globotų jau sudygusius grūdus ir padėtų iškentėti visus išbandymus per šaltą žiemą.

Vėlesnėje kaimo tradicijoje Dagotuvės tapo labai konkrečia ūkinių metų riba. Iki Mykolinių reikėjo baigti pagrindinius lauko darbus ir nusikasti bulves. Etnologas Libertas Klimka mini ir įdomų paprotį: bulves į rūsį ar kapčius stengtasi supilti per Mėnulio pilnatį, tikint, kad tada jos geriau išsilaikys iki vasaros. Senovėje ši diena buvo duoklių kunigaikščiams metas, mat pabaigus žemės darbus, valstiečiai turėjo atskaičiuoti dalį savo derliaus kunigaikščiui. Pagal šią dieną lietuviai spėdavo tolimesnius orus: jei pučia vakarinis vėjas – lauk permainingos žiemos (tai šlapdriba, tai sniegas). Jei ši diena giedra ir pučia pietų vėjas – žiema ir pavasaris bus šalti, daug snigs. Jei šią dieną pamatysi ant žolių voratinklį apvaliu viduriu – blogas ženklas, kitais metais gali nesisekti. O jei dar tame voratinklyje musė – metai bus prasti. Jei voratinklis tuščias – žmonės sirgs. Tačiau jei voratinklyje kirminas – metai bus geri.

Lietuvoje įvedus krikščionybę, ši diena sutapatinta su trijų arkangelų – Gabrieliaus, Rapolo ir Mykolo švente. Tai nemirtingi asmenys, tarpininkai tarp Dievo ir žmonių. Gabrielius (vardo reikšmė: „Dievas yra galingas“) – pasiuntinys, pranešęs Marijai, kad ji pagimdys išganytoją. Jis kovoja prieš godumą, gobšumą. Rapolas („Dievas gydo“) – gydytojų, keleivių, šeimų ir kunigų globėjas. Jis kovoja prieš paleistuvystę. Mykolas („Panašus į Dievą“) kovoja su šėtonu, padeda nugalėti pagundas, sergsti mirusiuosius. Jis laikomas angelų karvedžiu. Apreiškime Jonui rašoma, kad šv. Mykolas nugalėjo slibiną, kuris kėsinosi praryti kūdikį. Manoma, kad šv. Mykolas saugo ir vaduoja tikinčiųjų sielas nuo piktųjų jėgų, o mirties valandą lydi vėles į dangų. Tikima, kad šv. Mykolas paskelbs Paskutinio Teismo dieną. Jis kartais vaizduojamas su sparnais ir trimitu rankose, o kartais kaip kovojantis su piktomis dvasiomis (gyvačių ir slibinų pavidalo). Senoviniuose kalendoriuose Mykolas vaizduotas su trimitu ir svarstyklėmis, kuriomis tarsi pasveriami geri ir blogi žmogaus darbai. Lietuviškuose kryžiuose jo figūrėlė kartais būdavo naudojama kaip vėtrungė, ypač Žemaitijoje ir pajūryje.