Šv. Ona ir šv. Joakimas. Pabaigtuvės
Nuo seno lietuviai liepos 26 d. tradiciškai švęsdavo Pabaigtuves, ši šventė taip pat vadinta Nokis ar Sirpstas. Po trumpiausios metų nakties, Joninių, pasibaigus šienapjūtei, baigiasi ir didysis viso ko žydėjimas. Šią dieną buvo rengiamos vakaronės, prirenkama uogų, prikepama šviežios duonos, prikasama šviežių bulvių. Buvę ir visokių tikėjimų, pvz., jei per Sirpstą apspaudysi kopūstus rankomis, jie geriau suks gūžes.
Lietuvoje įvedus krikščionybę šventė sutapatinta su šv. Onos ir šv. Joakimo varduvėmis. Šv. Ona buvo švč. Mergelės Marijos motina, o šv. Joakimas – tėvas. Liaudyje šv. Ona (taip pat, kaip ir šv. Agota) buvo laikoma ir sergėtoja nuo gaisro. Lietuvoje šv. Onos garbei rengiamos ypatingos pamaldos, į kurias tradiciškai susirenka visa giminė. Šv. Joakimo varduvės taip nesureikšminamos.
„Per Oną pirma duona“, ,,Šventa Ona – duonos ponia“ – sakydavo mūsų seneliai, nes šiuo metu – pats vasaros dosnumas: sode prisirpsta vyšnios, prinoksta ankstyvosios kriaušės, kai kas ragauja alyvinius ar saldinius vasarinius obuolius, jau galima pasikasti šviežių bulvių, o svarbiausia – jau subrendo javai – rugiapjūtė čia pat! Bus duonelės. Lietuviška patarlė teigia: ,,Šventa Ona bagota su duona, su uoga, bet su subine nuoga“. Tai reiškia, kad šviežios duonos per Onines jau gali išsikepti, kad uogos jau prisirpo, tačiau linai vis dar auga ir audiniai – oi, kaip negreitai – bus išausti“.
Po Oninių jau pradeda kristi šaltos rasos, kurios augalams esančiois mažai naudingos. Visoje Lietuvoje buvo sakoma, kad „šv. Onos rasa ne gaivina, o rugius gadina“.
O juk galėjo nusipirkti vandeniu varomus.
UAB „Jurbarko vandenys“ įsigijo du elektromobilius