Sekminės

Septintą sekmadienį po Velykų tiek krikščioniškas, tiek senąsias tradicijas puoselėjančių žmonių tarpe minimos Sekminės.

Krikščionybėje ši šventė žinoma kaip Šventosios Dvasios nužengimo į žemę diena – tikima, jog nuo šios dienos ji apsigyvena ne tik pranašuose ar karaliuose, bet ir kiekviename tikinčiajame.

Apaštalų darbai

„Atėjus Sekminių dienai, visi mokiniai buvo drauge vienoje vietoje. Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi kilus smarkiam vėjui. Jis pripildė visą namą, kur jie sėdėjo. Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų. Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti.

Jeruzalėje gyveno maldingų žmonių iš įvairių tautų. Pasigirdus tam ūžesiui, subėgo daugybė žmonių. Jie didžiai nustebo, kiekvienas girdėdamas savo kalba juos kalbant. Lyg nesavi ir nustėrę, jie klausinėjo: „Argi va šitie kalbantys nėra galilėjiečiai? Tai kaipgi mes kiekvienas juos girdime savo gimtąja kalba? Mes, partai, medai, elamiečiai, Mezopotamijos, Judėjos ir Kapadokijos, Ponto ir Azijos, Frigijos ir Pamfilijos, Egipto bei Libijos pakraščio ties Kirėne gyventojai, ateiviai romėnai, žydai ir prozelitai, kretiečiai ir arabai,– mes visi girdime juos skelbiant įstabius Dievo darbus mūsų kalbomis“. (Apd 2, 1–11).

Baltų tikėjime – augmenijos šventė

Šios religinės šventės metu buvo garbinami naminiai gyvūnai ir augmenija. Sekminės baltų tikėjime dar žinomos kaip beržų garbinimo diena, kadangi būtent šiems medžiams buvo skiriamas daugiausiai ritualų. Šis medis vienas iš pirmųjų išsprogstančių pavasarį, pasižymi gyvybingumu ir gali užaugti net ir itin prastoje žemėje – garbindami jį, žmonės savo namuose ir kiemuose šventės metu visur pridėdavo ką tik pražydėjusių jo šakelių. Buvo manoma, jog beržai ir kiti augalai simbolizuoja Visatos amžinumą ir atgimimą, kadangi žiemomis jie apmiršta, tačiau pavasarį ir vėl džiugina naujais žiedais.

Liaudies tradicijos

Sekminių metu namų šeimininkas po jauną berželį įkasdavo iš abiejų namų durų pusių, namiškiai beržų šakelėmis apkaišydavo vartus, puošdavo duris. Tikėta, kad beržai saugo nuo piktų dvasių, neša laimę. Jaunų berželių šakelėmis apkaišomos palubės – tikėta, kad palubėse ant jų ateinančios pasiilsėti klaidžiojančios vėlės. Moterys įsirišdavo į skarelę dvišakę beržo šakelę kartu su duonos gabalėliu ir tokią skarelę prisirišdavo prie liemens. Ji turėjo saugoti nuo nelaimių, gyvatės įkandimo.

Ankstyvą Sekminių rytą piemenys išgindavo karves, o jų ragus apkaišydavo beržų šakelėmis ar net pririšdavo prie ragų ir visus nedidelius berželius. Tikėta, kad tokios karvės bus ramios, sveikos ir pieningos. Bandos bulių puošdavo skerdžius. Piemenėlės puošdavosi beržų vainikais, piemenys už kepurių užsikišdavo lauko gėlių. Parginusius bandą sutikdavo namų šeimininkė. Ji apdovanodavo piemenis kiaušiniais, sūriu, pyragu. Jei pasitaikydavo, kad šeimininkė vaišių pagailėdavo, prie jos karvės ragų piemenys pririšdavo sausų medžio šakų ar net ir kelmą.

Liaudyje dar gyvas priežodis – „Ko spoksai, kaip sekminių karvė“. Kokia ta sekminių karvė? Ko gero, išpuošta, pamaitinta ir pagirdyta, lepi ir tingi, gal nesuvokianti, kodėl tie žmonės šiandien taip ją myluoja ir rėdo gamtos apdarais.

Įvairiose Lietuvos vietose skirtingai – vienur po pietų, kitus vakare ar net per naktį vykdavo „Piemenų pautienės (kiaušinienės)“. Piemenys dainuodavo dainas, kepdavo kiaušinienę. Senais, pagoniškais laikais, kiaušinienė buvo aukojama dievams, kad banda būtų sveika, karvės pieningos. Suvarę į vieną krūvą gyvulius, piemenys mesdavo per juos žalią kiaušinį. Sudužęs kiaušinis buvo geras ženklas – kad gyvuliai bus sveiki ir vaisingi. Sudužęs kiaušinis reiškė ir tai, kad bus gera vasara, užaugins didelį derlių.

Antrąją Sekminių dieną vykdavo dar įdomesnės apeigos. Susirinkęs jaunimas vaidindavo vestuves. Merginos pasipuošdavo beržų, vaikinai – gėlių vainikais. Vestuvės buvo vaidinamos su visomis smulkmenomis – pradedant žvalgybomis, sužadėtuvėmis, baigiant pačia švente ir net vestuviniu guoliu. Vestuvinis guolis buvo padaromas iš suremtų beržų šakelių. Regis, šie jaunimo išdykavimai buvo nekuklūs. Jauniesiems sugulus, kiti stebėdavo juos pro beržų uždangą. Tokios vestuvinės apeigos buvo rengiamos, siekiant paskatinti žemės ir gyvulių vaisingumą. Moters organizmas tiesiogiai sietas su žeme. Tikėta, kad vaisinga motina gali paskatinti žemės vaisingumą.

Bendruomenės susibūrimai

Senais laikais per šią šventę taip pat vykdavo bendros kaimo vaišės, kurių metu vyrai rūpindavosi salyklu ir alumi, o moterys paruošdavo mėsos, sūrio ar saldumynų. Prieš šį susibūrimą, visi su šeimomis apeidavo javus ir dainuodavo jiems skirtas dainas – buvo manoma, jog tai padės jiems augti, o vaikščiojimas atliks apsauginę funkciją, leis juos pašventinti, tuo tarpu vaišės buvo laikomos auka žemei.

Šiomis dienomis tokios tradicijos nebėra plačiai paplitusios, o miesto gyventojams Sekminių šventė nėra tokia aktuali dėl savo papročių, tačiau vis dar minima dėl religinių aspektų.