Sekmadienį prasideda adventas

Šį sekmadienį, gruodžio 3-ąją, prasideda adventas (lot. adventus – atėjimas) – keturių savaičių susikaupimo, koncentracijos, ramybės laikotarpis, skirtas pasiruošti kūdikėlio Jėzaus gimimui – šv. Kalėdoms.

Oficialusis Romos katalikų adventinis laikotarpis trunka nuo 22 iki 28 dienų ir, priklausomai nuo to, kada pasitaiko sekmadienis, prasideda tarp lapkričio 27-osios ir gruodžio 3-osios. Adventas yra ir naujųjų liturginių (bažnytiniai) metų pradžia.

Nors jau lapkričio mėnesį papuoštos eglutės miestų aikštėse, žaislais ir girliandomis spindinčios prekybos centrų lentynos šaukte šaukia į būsimas Kalėdas, kaip į nevaržomo pertekliaus ir vartojimo šventę, visgi siūlytume bent šiek tiek stabtelėti ir pažvelgti į advento laikotarpį taip, kaip į jį žiūrėjo ankstesnės kartos – žmonės, žinoję, kad šventėms reikia pasiruošti, kad didis ir tyras džiaugsmas nusileidžia tik į švarią, nurimusią ir laukiančią širdį. Pagrindinės šio laikotarpio tradicijos mūsų šalyje yra pasninkas, susikaupimas, advento kalendorius ir advento vainikas.

Pasninko tradicija nyksta

Pasninko, kaip dvasios ir kūno apsivalymo, prieš didžiąsias šventes buvo laikomasi nuo senų senovės. Anksčiau adventinio pasninko metu būta papročio nevalgyti mėsos, o kai kur –  ir pieno produktų, trečiadieniais, penktadieniais ir šeštadieniais. Vėliau, matyt, gerėjant gyvenimui, mėsos imta nevalgyti paprastai tik penktadieniais.

Rimtis ir susikaupimas apvalo sielą

Dar viena Advento tradicija ir, ko gero, pati svarbiausia – rimtis ir susikaupimas. Advento laikotarpiu priimta atsisakyti linksmybių, prioritetą teikti ramiam laikui, susikaupimui, apmąstyti savo gyvenimą, pasiekimus, išsikelti naujus tikslus, apgalvoti ir įvertinti besibaigiančius metus, taip pat pamąstyti, ko tikimės iš ateinančių.

Bažnyčiose advento sekmadieniais laikytos ankstyvosios Mišios, skirtos Marijos garbei. Jos prasideda žodžiais „Rorate coeli“ („Dangaus rože“), todėl liaudyje vadinamos rarotinėmis, rarotais. Iškilmingos Mišios, skirtos Švč. Marijai, laikomos labai anksti, dar prieš aušrą, dažniausiai prie Marijos altoriaus ar jos paveikslo. Lietuvoje rarotos buvo labai mėgstamos – nors ir vykdavo ankstyvą sekmadienio rytmetį, į jas ateidavo bent vienas žmogus iš kiekvienų namų. Nedalyvavimas rarotose buvo laikomas dideliu apsileidimu.

Advento kalendorius ir vainikas – naujesnės tradicijos

Advento kalendorius, išpopuliarėjęs XIX–XX amžių sandūroje, ko gero, iki dabar yra labiausiai paplitusi šio laikotarpio tradicija. Kvepiantis šokoladu ar kitais gardėsiais kalendorius padeda skaičiuoti dienas iki Šv. Kalėdų kone kiekvienuose namuose. Šis kalendorius turi 24 langelius, kurių po vieną atvėrus kiekvieną advento dieną vis labiau artėjama prie gražiausių metų švenčių.

Advento vainikas, Lietuvoje išpopuliarėjęs jau po 1990 metų, atkeliavo iš Vakarų Europos, kur šaknis įleido gerokai anksčiau. Manoma, kad pirmasis advento vainikas buvo uždegtas XIX amžiuje Hamburge. Šiame uostamiestyje tuomet buvo galybė našlaičių vaikų, elgetavusių gatvėse. Vienas jaunas pastorius juos pradėjo rinkti ir suteikė tiems vaikams svarbiausius dalykus – pastogę bei maistą. 1838 metais pastorius, norėdamas, kad vaikai kuo stipriau pajustų advento dvasią, sumanė nuo pat gruodžio pirmosios kasdien uždegti po spalvotą žvakę, o pastoriaus draugas pagamino medinį ratą toms žvakutėms sudėti. 1851 metais imta tokį vainiką puošti gyvybę simbolizuojančiomis eglišakėmis. Netrukus pastoriaus idėja persikėlė ir į šeimas. Tačiau čia atsirado problema – tikrai ne visi namai galėjo talpinti didžiulius vainikus su 24 žvakėmis. Tad ilgainiui pats vainikas gerokai sumažėjo ir ant jo liko tik keturios žvakės, žyminčios keturis advento sekmadienius. Tiesa, žvakės turėjo būti atitinkamų spalvų – trys violetinės, o viena – rožinė. Kiekvieną advento sekmadienį uždegama po žvakę, o tai reiškia jog artėjama prie Jėzaus gimimo, o tuo pačiu – prie šviesos pergalės prieš tamsą.

Liaudies tradicijose – darbai, dainos, žaidimai, burtai

Nors advento metu laikytasi rimties ir susikaupimo, Lietuvos kaime tais tamsiais ilgais vakarais buvo renkamasi į būrį, vakarojama, dirbami darbai, kaip tvirtina Jurbarko kultūros centro folkloro grupių „Imsrė“ ir „Imsriukai“ vadovė Birutė Bartkutė, daugiausiai susiję su linų apdirbimu: verpiama, audžiama, sukami pančiai, o taip pat – plėšomos plunksnos. Laukiant saulės sugrįžimo buvo atliekamos įvairios apeigos, dainuojamos tam skirtos dainos su priedainiais „leliumoj“,„aleliuma loda“, „oi kalėda kalėda“, žaidžiami adventiniai žaidimai, merginos burdavo, norėdamos išsiaiškinti, ar kitais metais laukti piršlių.

Advento metu buvo laikomasi daugybės draudimų bei papročių. Nekertami statybai medžiai, kad trobose nesivaidentų, neruošiamos malkos – kad nekiltų gaisras. Nekerpamos avys, kad nebūtų šiurkščios vilnos. Merginos šventojo Andriejaus (lapkričio 30) dienos vakarą pamerkdavo vyšnios šakelę, tikėdamos, jog pražydusi Kūčių dieną ji prišauks greitus piršlius. Iš advento orų valstiečiai spėdavo ateinančios vasaros orus, javų, daržovių derlių.