Rudens lygė ir Baltų vienybės diena

Rugsėjo 22-ąją švenčiamas Rudens lygiadienis – metas, kai diena susilygina su naktimi. Praeis vos kelios dienos ir naktis taps ilgesnė už dieną ir toliau ilgės, netgi be šalnų primindama medžiams, kad jau atėjo laikas mesti lapus ir ruoštis žiemos poilsiui. Rudens lygiadienis yra astronominio rudens pradžia.

Kaip ir kiekvienas ryškus gamtos pokytis, ši diena Lietuvoje nuo seno buvo laikoma švente, skirta pasidžiaugti derliumi, padėkoti dievui Žemininkui, Žemėpačiui, derliaus, ūkio ir namų globėjui, ir, žinoma, paaukoti jam, dėkojant už viską, ką jis davė žmogui.

Žemininkui aukoti gyvuliai ir ne po vieną, o būtinai poromis: veršiukas ir telyčia, avinas ir avis, ožys ir ožka, paršas ir kiaulė, gaidys ir višta, žąsinas ir žąsis. Jie visi buvo papjaunami ir, aukojant dievui Žemininkui, kalbama malda: „Tau, o Žemininke, mūsų dieve, aukojame ir dėkojame, kad mus pereitais metais sveikus ir visko pertekusius užlaikei, javų ir viso gero davei, nuo ugnies, nuo geležies, maro ir visų mūsų priešų apsaugojai.“

Po to, išvirus ir iškepus papjautų gyvulių ir paukščių mėsą, buvo sėdama už stalo. Kiekvieno valgio gabaliuką šeimos vyriausiasis pirmiausia numesdavo po stalu, po suolais, ant krosnies ir į kiekvieną kampą, sakydamas: „Tau, o Žemininke, mūsų dieve! Teikis priimti mūsų auką ir maloningai valgyti mūsų valgius.“

XVI a. dokumentuose aptinkama žinių, kad Lietuvoje derliaus dievybei ypač dažnai aukodavo ožį, laikytą vaisingumo simboliu. Neretai ši tradicija švenčiant Rudens lygiadienį prisimenama ir dabar, tik, aišku, vietoj gyvo ožio ugnyje sudeginama šiaudinė jo kopija.

Baltų vienybės diena

Baltų vienybės diena, latviškai vadinama Baltu vienības diena, rugsėjo 22-ąją minima ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje, pažymint 1236 m. tą dieną Saulės žemėje įvykusį Saulės mūšį, kuriame susivieniję žemaičiai ir žiemgaliai sumušė ir sunaikino į popiežiaus Grigaliaus IX 1236 m. vasario 19 d. paskelbtą kryžiaus žygį išvykusį Kalavijuočių ordiną.

Kažkada palei Baltiją rytuose ir pietuose gyveno daugybė baltų genčių – bartai, galindai, notangai, pagudėnai, pamedėnai, sembai, varmiai, jotvingiai, kuršiai, sėliai, žemaičiai, lietuviai, aukštaičiai, žiemgaliai, latgaliai, iš kurių dabar likusios tik dvi jau nebe gentys, bet tautos – lietuviai ir latviai.

Lietuvoje pirmieji žmonės apsigyveno maždaug X tūkstantmetyje pr. Kr., paleolite, kai atšilo klimatas ir ledynai pasitraukė iš Lietuvos teritorijos į Skandinaviją. Nuo tada prasideda mūsų krašto istorija, besitęsianti maždaug 12 000 metų. Maždaug 2500 m. pr. Kr. taikus gyvenimas rytinėje Baltijos pakrantėje baigėsi. Į medžiotojų ir žvejų gyvenamuosius plotus ėmė skverbtis ateiviai iš pietų. Per kelis šimtmečius, maždaug 2000 m. pr. Kr., mūsų protėviai tapo baltais. Maždaug V–VI a. jau buvo susidariusios visos šiandien žinomos pagrindinės baltų gentys.

Bendrą mūsų protėvių genčių pavadinimą baltai, kaip mokslinį terminą, XIX a. viduryje pateikė mokslininkas G. Neselmanas, ir nuo tada jis tapo visuotinai vartojamas. Vardą lėmė tų genčių gyvenamosios teritorijos geografinė padėtis prie Baltijos jūros.

Baltų gentys Lietuvos teritorijoje

Kuršiai. Tai Baltijos pakrantėje įsikūrusi vakarų baltų gentis, anksčiausiai iš kitų, gyvenusių Lietuvos teritorijoje, minima rašytiniuose šaltiniuose. Šiaurės kuršiai gyveno dabartinės Latvijos, o pietų – Lietuvos pajūryje. Nuo rytinių kaimynų – žiemgalių ir žemaičių – juos skyrė Ventos upė, nuo pietinių – skalvių miškai ir pelkės. Kartu su prūsais jie valdė gintaro prekybą su Romos imperija. Kuršiai buvo drąsūs jūrininkai ir vikingų konkurentai Baltijos jūroje. XIII a. pradžioje patys puolami kalavijuočių, vis dar sugebėdavo nusiaubti švedų ir danų valdas. Pasigrobdavo vergų, avių, bažnyčių varpų, kuriuos perlydydavo į ginklus ir papuošalus. Jie pažino gintaringą Baltijos pajūrį, laivų statymo meną, žvejų gyvenimo būdą, sukūrė jūrų mitologiją ir įvairiausių vietovardžių: Kuršiai, Kuršeliai, Kuršėnai…

Žiemgaliai. Gyveno Šiaurės Lietuvoje ir Pietų Latvijoje, derlingame Mūšos baseine. Pietuose jų kaimynai buvo žemaičiai. Žiemgaliai buvo darbštūs žemdirbiai. Mirusiųjų nedegino, žirgus mažiau gerbė nei žemaičiai, aukštaičiai ar lietuviai. Jų ginklai – pačių gamybos platūs peiliai ir kalavijai.

Žemaičiai. Jų gyvenamasis plotas Virvytės, Minijos ir Ventos aukštupiuose ribojasi su kuršių gentimis, šiaurėje – su žiemgaliais, nuo Nemuno juos skyrė skalvių gentys. Žemaičiai – pati karingiausia baltų gentis. Mirusiųjų nedegino. Karių kapuose randama nemažai ginklų. Net kūdikius į pomirtinį gyvenimą lydėdavo ginkluotus. Labai gerbė žirgus – ištikimus karių palydovus. Kilmingiesiems į kapą įdėdavo žirgo auką (galvą, kojas).

Aukštaičių ir lietuvių gentys. Jos gyveno Vidurio, Pietų ir Rytų Lietuvos plotuose ir dabartinės Gudijos teritorijoje iki Svyrių ir Naručio ežerų. Aukštaičiai savo mirusiuosius laidojo nedideliuose kapinynuose, o lietuviai – didžiuliuose pilkapiuose (aukštis siekdavo iki 2 m, plotis – 12–15 m). Lietuvių kapai kuklūs, tik turtingų vyrų kapuose randama įvairių įkapių – iečių, antskydžių, labai retai – kalavijų. Kartais šalia kario į duobę guldydavo ir jo žirgą. Slavų genčių veržimasis iš rytų į vakarus vertė lietuvių ir aukštaičių gentis vienytis į vieną tautą, vėliau – į valstybę.

Sėliai. Tai šiauriniai lietuvių kaimynai, vakaruose ribojęsi su žiemgaliais. Nedaug jų gyveno dabartinėje Šiaurės rytų Lietuvoje ir dalyje Latvijos teritorijos. Nuo latgalių juos skyrė Dauguvos upė, seniau vadinta Sėlių upe. Sėlių centras Latvijoje – Sėlpilis.

Kuršiai, žiemgaliai ir sėliai gyveno dabartinės Lietuvos ir Latvijos žemėse. Formuojantis lietuvių ir latvių valstybėms, šios gentys sulietuvėjo arba sulatvėjo. Lietuviai ir latviai kilę iš bendrų protėvių, vėliau į vieną ar kitą tautą įsiliejo kuršiai, žiemgaliai ir sėliai. Dėl to šios tautos turi daug panašumų. Labai ryški kultūrų bei kalbų jungtis.

Baltai už Lietuvos ribų

Stipriausi Vakarų baltai buvo prūsai. Jų gentys – bartai, galindai, notangai, pagudėnai, pamedėnai, sembai, varmiai – gyveno į Vakarus nuo kuršių, skalvių ir žemaičių, jų teritorija rėmėsi į Vyslos krantą. Turtais ir prekyba su Vakarais ir Rytais prilygo kuršiams, o jai kur juos ir lenkė.

Lietuvių ir aukštaičių pietiniai kaimynai buvo jotvingiai (sūduviai). Karingumu jie neatsiliko nuo žemaičių. Jotvingių gyvenamoji teritorija – dabartinės Gudijos vakarai, Lenkijos šiaurės rytų dalis ir Lietuvos pietūs, daugiausia Nemuno pakrantės. Pirmieji baltų kraštuose pradėjo verstis ariamąja žemdirbyste ir naudoti arklą su geležiniu noragu. Daug kariavo su Rusija ir Lenkija, nuo XIII a. ir su kryžiuočiais, padėjo prūsų gentims. Jų gyvenamosios teritorijos didžiojoje dalyje šiandien gyvena slavai.

Latgaliai gyveno į šiaurę nuo Dauguvos. Tai viena didžiausių baltų genčių. Jie vėliau sudarė pagrindą latvių tautai susiformuoti. Jie kariavo su finougrų gentimis šiaurėje, nuo VII a. – su rytiniais kaimynais slavais.

Rytų baltų gentys gyveno erdviuose Rytų Europos plotuose, net iki dabartinės Maskvos, galiausiai jas nukariavo ir asimiliavo slavai. Dalis rytų baltų traukėsi į Vakarus, stumdami ir lietuvių gentis.