Pavasario šauktuvės
Ši senovinė lietuvių liaudies šventė išlikusi tik rašytiniuose šaltiniuose ir yra archajiškojo Mėnulio kalendoriaus reliktas. Ji buvo švenčiama per trečiąją po žiemos saulėgrįžos Mėnulio delčią.
Per šią šventę ypatingas apeigas atlikdavo netekėjusios merginos. Teodoras Narbutas „Lietuvių tautos istorijoje“ (1835) rašė: „Šventę sudarė tai, kad mergaitės bėgdavo už kaimo tekančios saulės link. Vos nušvitus pirmajam ryto saulės spinduliui, mergaitės, lengvai apsirengusios ir basos, bėga dainuodamos dainą, kad jos einančios pasitikti pavasario. Pribėgusios kaimo galą, grįžta atgalios, šokinėja, dainuoja, ploja rankomis, perbėga per visą kaimą ir linksmai skelbia, kad atėjo pavasaris. Paskui viename iš namų jos randa paruoštas vaišes; ten susirinkęs jaunimas ilgai linksminasi“.
Tuo tarpu karingieji žemaičiai pavasarį sutikdavo kiek kitaip. Motiejus Valančius „Žemaičių vyskupystės“ knygoje, išleistoje 1848 m., vaizdingai aprašė, kad Žemaitijoje pavasario pasitikti jodavę vaikinai ir surengdavę ten varžytuves dėl šventojo paveikslo, tarmiškai vadinamo „abrozdo“: „Pavasariais sniego neblikus, kiekvienos sodos jaunikaičiai atjodavo į vieną lig laiku apskirtą vietą ir pasidalydavo į du būriu. Pirmas ir antras būrys, paskyręs po vieną stiprų vaikiną, įdavė jam nešti abrozdą kokio nors šventojo. Paskiau katras sau būrys, turėdamas viduj nešėją abrozdo, jodė po laukus, tarsi rugių apveizėti. Nieko netrukus, tyčiomis susitikusiu, įniko veržtis abrozdais, besiverždami tankiai ir susimušė, patolei vienok nesiliovė grumtis, pakolei katras nors būrys neišveržė antram abrozdo. Tuokart stipresnysis būrys, kaipo pergalėtojas, linksmas, nešdamas du abrozdus, jojo namon, giedodamas ar dainuodamas, o pamuštojo būrio vaikeliai žioglino į sodą nosis nukabinę, išmetinėdami viens kitam, kad neguviai tesigrūmė. Pergalėtojai garbino per kiaurą metą tuos šventuosius, katrie abrozduose buvo išrašyti, kaipo savo užtarytojus, o pergalėtieji, it našlaičiai, neturėjo prie ko glaustis“. Akivaizdu, kad šis paprotys panašus į senąsias karingųjų indoeuropiečių žaidynes, apie kurias žinome iš Homero eilių.
Geras klausimas :) Na, Morkus originale vadinasi Markas (Marcos), o lietuviškas žodis „morka“, teigi...
Šv. Morkus, Daržų diena