Pasaulio cepelinų diena

Pirmasis vasario sekmadienis – pasaulio cepelinų diena, kurią 2014 m. švęsti pasiūlė Amerikos lietuvis Juozas Vaičiūnas. Savaime suprantama, šią dieną visi raginami kartu su šeima gaminti ir skanauti cepelinus.

Nors cepelinų kilmė kelia nemažai diskusijų, viso pasaulio lietuviams didžkukuliai asocijuojasi su nacionaline lietuvių virtuve.

Kilmė

Cepelinai nuo seno gaminami dvejopi – iš virtų ir iš žalių bulvių tešlos. XVIII a. bulvių patiekalų tyrinėtojas, Antoine Augustinas Permentieras savo1779 m. knygoje „Duonos gaminimo iš bulvių būdas” pateikia įvairių bulvių vartojimo būdų, tarp kurių aprašoma bulvinės „duonos“ gamyba. Anot jo, bulvių tešlą išrado airiai apie 1740 m., pritaikę bulves vietoje kitų daržovių (ropių, moliūgų), kurios, siekiant sutaupyti grūdų ir sumažinti patiekalo kainą, būdavo maišomos į duoną.

Cepelinai Lietuvoje atsirado prieš 100–150 metų. Manoma, kad Žemaitijoje jie galėjo atsirasti iš vokiškosios Mažosios Lietuvos, o kitose Lietuvos dalyse – per Lietuvos žydus, turėjusius glaudžius ryšius su Šiaurės Vokietijos žydų bendruomenėmis.

Cepelinai pasaulyje

Bulvės ir mėsa – vienas dažniausių derinių įvairiuose kraštuose, tad nenuostabu, kad ne viena tauta sugalvojusi virtas bulves derinti su žaliomis ir tokį mišinį įdaryti. Tai ypač populiaru Vidurio, Rytų, Šiaurės Europoje.

Lenkijoje, pasirodo, galima rasti net tris pavadinimus, apibūdinančius tokį patiekalą: cepeliny, kartacze ir pyzy. Pirmieji du pavadinimai iš esmės apibūdina tą patį, tik patys lenkai mėgsta pabrėžti, kad cepeliny yra lietuviškas, o kartacze – lenkiškas patiekalas, o ir lietuviškieji savo forma labiau primena dirižablius. Tuo tarpu pyzy, nors gaminami iš tų pačių ingredientų, skiriasi savo forma – jie yra nedideli, maždaug 5 cm skersmens rutuliukai. Natūraliai juose būna mažiau mėsos, yra skirtumų ir dėl krakmolo naudojimo.

Į lietuviškus cepelinus ypač panašūs vokiški Kartoffelklöße, su kuriais paprastai ir siejama mūsų didžkukulių kilmė. Beveik identiškas receptas išplitęs ir dalyje Kanados – Akadijos žemėse gaminamas poutine râpée yra dažnas švenčių, ypač žiemos, palydovas.

Švedai savo virtų bulvių kukulius kroppkaka taip pat įdaro mėsa su svogūnais, tačiau tešloje naudoja ir kvietinius miltus, ruošia apvalesnius, mažesnius. Norvegai gamina ir valgo panašiai kaip kaimynai, tik jų raspeballer yra dar mažesni.

Lietuvoje, Vidurio ir Rytų Europoje juos įprasta gardinti spirgučiais, sviesto padažu ar grietine. Tuo tarpu švedai juos, kaip ir mėsos kukulius, patiekia su bruknių uogiene. Norvegams jų kukulaičiai dažnai būna tik garnyras prie kiaulienos ar ėrienos patiekalų“.

Lietuviams neįprasčiausi tikriausiai būtų Kanadoje gyvenančių akadų pasirinkimai: jie savo mėsa įdarytus virtų ir žalių bulvių didžkukulius „poutine râpée“ derina su cukrumi, klevų sirupu ar konservuotais vaisiais. Kai kurie renkasi variantą su garstyčiomis, visgi saldūs didžkukulių priedai yra populiariausi.