Pasaulinė bičių diena

2017 m. Jungtinių Tautų Generalinė asamblėja Slovėnijos atstovų iniciatyva paskelbė gegužės 20-ąją Pasauline bičių diena.

Gegužės 20-oji pasirinkta šiuolaikinės bitininkystės pradininko, pirmosios pasaulyje bitininkų mokyklos, įkurtos 1769 m. Vienoje, įkūrėjo Antono Janšos (1734–1773) garbei ‒ tai jo gimimo diena.

Pasaulinę bičių dieną skatinama atkreipti dėmesį į bičių ir kitų vabzdžių apdulkintojų mažėjimą pasaulyje, jų reikšmę biologinei įvairovei, žemės ūkiui, žmonių sveikatai.

Į klausimą, kaip pasaulis atrodytų be bičių, galima atsakyti taip: be jų kiltų didžiulė problema, kaip išmaitinti daugiau nei 9 mlrd. planetos gyventojų, mat bitės atsakingos už mažiausiai trečdalį mūsų kasdienio maisto. Dar Albertas Einšteinas prognozavo – jei bitės išnyktų, žmonija išvertų vos kelerius metus. Tokias liūdnas hipotezes mokslininkai kelia ne šiaip sau – bičių pasaulyje stipriai sumažėjo. O labiausiai gąsdina tai, kad niekas tiksliai negali paaiškinti, kodėl bitės darosi vis silpnesnės.

Bitės

Meliponos, begeluonės bitės, išsivystė maždaug prieš 80 mln. metų, o medunešės bitės – prieš 15 mln. metų. Į Pabaltijį naminės bitės atskrido iš Ispanijos, pasitraukus paskutiniajam ledynui, maždaug prieš 5,5–6 tūkst. metų, kai išplito šilumamėgiai augalai: liepos, tuopos, ir kiti, suteikę bitėms buveinę (dreves) ir maistą.

Kaip seniai žmogus pradėjo bičių medumi naudotis, sunku pasakyti. Netoli Ispanijos miestelio Bikorpo, esančio greta Valensijos, kalnuose urve ant sienos rastas piešinys, vaizduojantis, kaip žmogus su indu rankoje lipa prie bičių. Bitės skraido aplink jį, o žmogus rūko jas dūmais. Mokslininkai spėja, kad tame urve žmonės gyveno prieš 15 tūkst. metų. Vadinasi, jau prieš 15 tūkst. metų žmogus naudojosi bičių medumi ir vartojo dūmus apsiginti nuo jų. Žiūrint į kopiančio žmogaus išvaizdą, galima spėti, kad tai moteris. Taigi, žiloje senovėje bites kopinėjo ir moterys.

Kai lietuviai atėjo į mūsų dabar gyvenamas vietas, jie jau rado čia bites. Be abejo, čia atėję lietuviai jau buvo pažinę bites ir jų teikiamą naudą.

Seniausios rašytinės žinios apie drevininkus, bites, medų ir vašką mūsų krašte siekia XIII a. Bet X–XI a. stambiausias Europos ir Azijos prekybos centras buvo Gotlando sala Baltijos jūroje, į ją iš Rusijos buvo vežami kailiai, medus ir vaškas, todėl lietuviai, gyvenę prie tokio svarbaus kelio, turėjo prekiauti jau tuo metu. Enciklopediniais duomenimis prūsai, lietuviai, kuršiai ir gudai jau mokėjo bažnytines duokles medumi bei vašku. 1253 m. magistras, dalindamas kuršių ir Livonijos žemes bažnyčioms bei vienuolynams, kartu padalijo ir drevininkus, o 1308 m. į Rygą buvo vežamas parduoti vaškas. 1387 m. Lenkijos karaliaus Jogailos sutartyje su  broliu Skirgaila minima medaus duoklė. XIV–XVI a. įvairiose privilegijose dažnai kalbama apie bitynus ir medaus bei vaško duoklę, bitininkystės produktų eksportą. Vien per Lucko muitinę 1500 m. buvo išvežta 1000 pūdų vaško, o tokių muitinių buvo 6. Per Klaipėdą 1605–1611 m. išvežta 14 190 l medaus ir 6 610 kg vaško.

Bitininkystė visada užėmė svarbią vietą, tai liudija daugelis Lietuvos valstybės dokumentų. Pavyzdžiui, 1501 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras pagal tuo metu veikusius bitininkystės papročius išleido įstatymą, kurį 1529 m. išplėtė ir patvirtino Žygimantas Senasis. Statutuose, tvirtintuose Žygimanto Augusto (1566) ir Žygimanto Vazos (1588), daug vietos skirta bitininkų teisėms. Bendrai ankstesnieji statutai reguliavo bitininkų ir bičiulių santykius, sprendė įvairius nesusipratimus, raštu įformino tradicines bitininkystės teises. Už medaus vogimą, drevių naikinimą ar pasisavinimą buvo baudžiama net mirties bausme.

Bites globojo dievas Bubilas ir deivė Austėja.