Latvijos nepriklausomybės diena – ilgas kelias į laisvę

Lapkričio 18-ąją Latvija mini savo nepriklausomos valstybės paskelbimo dieną – valstybės gimtadienį. Iš karto po Pirmojo pasaulinio karo, 1918 m. lapkričio 18 d., Latvija paskelbė apie savo valstybės gimimą, bet šis gimimas buvo dar dramatiškesnis negu Lietuvos – lydimas ginkluotų konfliktų, laisvės kovų, kurias užbaigė 1920 m. rugpjūčio 11 d. sudaryta Rygos sutartis tarp Latvijos Respublikos ir Sovietų Rusijos.

Atgimimo pradžia

Latvių tautinis atgimimas, kaip ir jo šauklė – tautinė inteligentija pradėjo formuotis XIX a. viduryje. Prielaidas kurtis savarankiškai valstybei lėmė Pirmasis pasaulinis karas. Jo pabaigoje Latvijos teritorijoje veikė keletas skirtingų jėgų, orientuotų į buvusios carinės Rusijos gyvenimą ar į kaizerinę Vokietiją, taip pat stiprėjo bolševikinė kryptis. Kiekviena iš jėgų buvo palaikoma svetimšalių kariškių, todėl nepriklausomos Latvijos Respublikos šalininkai, įgyvendindami savo siekius, turėjo nemažai pakovoti.

Vis labiau tarp latvių plito raudonai–baltai–raudona vėliava. Iki mūsų dienų išliko pedagogo ir žurnalisto Janio Lapinio vokiečių kariuomenės neokupuotoje Valmieroje 1916 m. pasiūta vėliava.

1917 m. balandžio 26–27 d. (naujuoju stiliumi gegužės 9–10 d.) Rezeknėje susirinkęs Pirmasis Latgalos latvių kongresas nusprendė, kad Latgala (buvusi Vitebsko gubernijos dalis) jungiasi prie Vidzemės ir Kuršo (įėjusių atitinkamai į Lifliandijos ir Kuršo gubernijas).

Nepriklausomybė skelbta tris kartus

1917 m. pabaigoje (istorikai nesutaria dėl konkrečios datos) buvo įsteigta Latvių laikinoji nacionalinė taryba, perėmusi vietinę valdžią šalyje. Pirmą kartą „Deklarācija par Latvijas autonomiju“ buvo paskelbta Latvių Laikinosios Nacionalinės Tarybos Valkoje 1917 m. gruodžio 2 d. Formuluotė „autonominis valstybinis vienetas“ buvo daugiaprasmė, todėl nepriklausomybė buvo paskelbta antrąkart – Petrograde 1918 m. sausio 30 d., teigiant, jog Latvija bus nepriklausoma demokratinė respublika. Tuo remdamasi Didžioji Britanija 1918 m. lapkričio 11 d. pripažino Latviją de facto.

Tačiau buvo suabejota Laikinosios Nacionalinės Tarybos teisėtumu ir sudėtimi, todėl vietoje jos buvo išrinkta Latvijos Tautos Taryba, ir nepriklausomybė paskelbta trečiąkart: 1918 m. lapkričio 18 d. naujai suformuota Latvijos tautos taryba  Rygoje, dramos teatre, paskelbė Latvijos nepriklausomybę. Dalyvavo 38 Tautos Tarybos nariai iš 8 partijų. Karliui Umaniui buvo pavesta sudaryti pirmąją Respublikos vyriausybę.

Kovos dėl nepriklausomybės

Pamažu pradėjo kurtis Latvijos kariuomenė. 1919 m. sausio 5 d. susibūrė Latvių atskirasis batalionas (vadas Oskars Kalpaks), tų pačių metų kovo 31 d., Pietų Estijoje suformuota Šiaurės Latvijos brigada (vadas Jorģis Zemitāns).

Į šalį veržėsi Raudonoji armija ir K. Ulmanio vyriausybė pasitraukė į vokiečių kontroliuojamą Liepoją. Po kiek laiko Respublikos vadovybei ten veikti pasidarė nebesaugu ir ji, saugoma britų ir prancūzų karinių laivynų, dviem mėnesiams laivu išplaukė į atvirą Baltijos jūrą. Birželio 8 d. Vyriausybė grįžo į Rygą.

1919 m. birželio 19–23 dienomis prie Cėsių Estijos kariuomenė su Šiaurės Latvijos brigados pagalba sutriuškino Baltijos vokiečių ir jų pagalbininkų jungtines pajėgas. Latvijoje Birželio 22 d. švenčiama kaip Didvyrių atminimo diena.

1919 m. spalio 8 – gruodžio 3 dienomis Latvijos kariuomenė iš šalies išvijo P. Bermonto-Avalovo vadovaujamą provokiškos orientacijos Vakarų savanorių armiją. Šie įvykiai Latvijos istorijoje vadinamo Bermontiada.

1920 m. sausio 26 d. Antantės šalys oficialiai pripažino Latvijos Respublikos nepriklausomybę.

1920 m. pradžioje Latvijos kariuomenė, padedama Lenkijos kariškių, išstūmė bolševikus iš šalies teritorijos. 1920 m. vasario 1 d. Rygoje sudarytos paliaubos tarp Latvijos ir Sovietų Rusijos, o taikos sutartis, užbaigusi Latvijos nepriklausomybės karą, tarp šių šalių pasirašyta 1920 m. rugpjūčio 11 d. Rygoje.

1920 m. gegužės 1 d. susirinko Steigiamasis seimas (152 deputatai) – prasidėjo valstybės kūrimo darbas.