Kultūros ir gyvosios istorijos žurnalo „Jurbarko laikas“ vasaros numeris (Nr. 19)

Pamenu, kaip vasaromis ištisas dienas su seserimis leisdavome prie Nemuno. Čia išmokau plaukti. Srovė nešdavo lengvai, todėl plaukti atrodė visai nesunku – nuo iškyšulio, pagavusi srovę, nuplauki kone iki tilto, išlipusi krantu bėgi atgal ir vėl šoki į vandenį. Su Kaimelyje gyvenusia močiute prie Nemuno eidavome skalauti skalbinių, su seneliu – maudyti arklių. Tada nebuvo jokios baimės, tik vaikiškas džiaugsmas ir laisvės pojūtis. Gal todėl upė man visada atrodo gyva – nuolat besikeičianti ir kartu tokia pati, lydinti nuo vaikystės iki šių dienų.

2026-ieji Jurbarko rajone paskelbti Nemuno metais, nes tikriausiai visiems čia gyvenantiems upė yra daugiau nei vandens tėkmė – joje telpa viskas: džiaugsmai, skausmai, prisiminimai...

Šis žurnalo numeris – tarytum kelionė upės ir laiko srove per visą Jurbarko kraštą – nuo Seredžiaus iki Viešvilės. Ir dar toliau... Iki Nemuno deltos, kur kadaise savo sielius, „trioptus“, plukdė dabar jau išnykę Nemuno sielininkai. Ir net iki Amerikos, į kurią 1894 metais su šeima išplaukė Seredžiuje gimęs žydų berniukas Asa Yoelsonas – tam, kad taptų superžvaigžde Alu Jolsonu.

Vos už kelių kilometrų nuo Nemuno į šiaurę – Klausučiai, gegužės pabaigoje atšventę savo šimtmetį. Tiesa, kraštotyrininkas Arvydas Sviderskis įsitikinęs, kad gyvenvietės šaknys driekiasi kur kas giliau, gal net iki XIV amžiaus.

Beje, apie šaknis. Nors gimę ir augę kitur, Nijolė ir Arūnas Dungveckiai taip pat įleido šaknis ant Nemuno kranto. Veliuonoje užaugo ne tik jų sūnūs, bet ir „baltųjų bičių avilys“ – veliuoniškių sveikata besirūpinanti klinika, kurios sienos ne veltui išpuoštos sulapojusių medžių piešiniais.

Iš Skirsnemunės kilusi renginių vedėja, tarptautinio „plius dydžio“ grožio konkurso nugalėtoja ir socialinių tinklų žvaigždė Vitalija Jonikytė-Bacevičė taip pat nenutolsta nuo Nemuno. Sudarge įsikūrusi Vitalija savo pavyzdžiu rodo, kad moters grožis nepriklauso nuo kilogramų ar liemens apimties, svarbiausia – nebijoti būti savimi.

Jurbarkietis Saulius Meškauskas nukeliavo kur kas toliau – daugiau nei 500 km Camino Lituano keliu nuo Žagarės iki Seinų, o savo kelionės akimirkomis ir mintimis ieškant atsakymų į gyvenimo klausimus dalijasi žurnalo puslapiuose.

Vyrų emocijas ir jų vietą šiuolaikiniame pasaulyje meno kalba išreikšti bando Vilniuje gyvenanti jurbarkietė Rugilė Sabonytė, kurios instaliacija „Amžinai veikia“ sulaukė dėmesio visoje Lietuvoje. Mes Rugilę pakalbinome apie jos vaikystę ir gyvenimą Jurbarke.

Atrodo, kad šis miestas vienoks vaikystės prisiminimuose ir visai kitoks tarpukario spaudoje, kurią vis pavartome, pasakodami apie „laukinį laukinį“ tų laikų Jurbarką.

Smalinkuose gyvenanti buvusi mokytoja Stanislava Visockienė apie tarpukarį gali papasakoti iš savo patirties – gimusios nepriklausomoje Lietuvoje, savo akimis mačiusios karą ir pokarį moters atmintyje slypi kone šimtmečio istorija.

Karą ir okupaciją savo akimis matė ir ukrainietė Valentyna Vladimirova bei jos artimieji iš Nova Kachovkos, prieglobstį radę ir naują gyvenimą kuriantys Lietuvoje. Jos istorija užbaigiame ciklą „Karo liudijimai“.

Nemunas būtų ne Nemunas be žvejų, žuvies ir... žuvienės. Tradicinės žuvienės virimo paslaptimis dalinasi žvejo sūnus, Viešvilės seniūnas Valentinas Kucinas.

O gyvenimas teka kaip Nemunas, palikdamas savo atspindžius žurnalo puslapiuose, primindamas tai, kas laikina, ir „Tai, kas amžina“.

Tad gero skaitymo!

Oksana Mazur, leidėja