Keistas paskutinis žiemos mėnuo vasaris

Vasaris – antrasis metų mėnuo pagal Grigaliaus kalendorių. Paskutinis žiemos mėnuo, nepanašus į kitus mėnesius, keistuolis, kurį įprastiniais metais sudaro 28 dienos, o keliamaisiais – 29.

Beje, normaliais (ne keliamaisiais) metais vasaris prasideda ta pačia savaitės diena, kaip kovas ir lapkritis, o keliamaisiais – kaip rugpjūtis.
Lotyniškas mėnesio pavadinimas Februārius kildinamas iš romėnų apvalymo dievo Februso vardo, o Lietuvoje senovėje šis mėnuo turėjo daug vardų: kovas, kovinis, pridėtinis, pusis, pusinis, pustis, pusčus, pusčius, ragutis, mažasis ragutis, be to – barsukinis, taip pat veršinis (nes šiuo metu karvės veršius veda), ešerinis (nes ešeriai gerai kimba), zuikiakojis.
O kodėl būtent vasaris turi 28 dienas (arba 29 per keliamuosius metus), kai visi kiti mėnesiai turi 30 arba 31 dieną? Pasirodo, atsakymo į šį klausimą reikėtų ieškoti gilioje senovėje, beveik prieš tris tūkstančius metų – senovės Romoje ir romėnų prietaruose.

Senovės Romoje žiemą laikas neskaičiuotas
Sausis ir vasaris yra gerokai „jaunesni“ negu kiti mėnesiai. Kaip tai nutiko? Dabar visame Vakarų pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje, naudojamas vadinamasis Grigaliaus kalendorius, kuris buvo sukurtas ankstesnio, Julijaus kalendoriaus, pagrindu. O šis, įvestas dar Julijaus Cezario, egzistavo nuo senovės Romos laikų. Tačiau tai nebuvo pirmasis romėnų kalendorius – jis buvo sukurtas modifikuojant jau egzistuojantį kalendorių. O šis, savo ruožtu, gimė iš dar senesnio. Apie seniausią kalendorių, naudotą pirmaisiais Romos imperijos metais, žinoma mažai – daugiausia iš pačių romėnų istorinių šaltinių, sukurtų po kelių šimtų metų ir paremtų žodine tradicija. Bet šie šaltiniai teigia, kad pirmąjį kalendorių sudarė 10 mėnesių. Metai pagal jį prasidėdavo kovą, per pavasario lygiadienį, ir baigdavosi gruodį. Sausio ir vasario tada tiesiog nebuvo. Kiekvienas mėnesis turėjo 30 arba 31 dieną – 4 mėnesiai turėjo po 31 dieną, 6 mėnesiai turėjo po 30 dienų, taigi tuomet metus sudarė vos 304 dienos.
Ar tai reiškia, kad žiemą romėnai laiko tiesiog neskaičiavo? Panašiai. Tuo metu pagrindinė kalendoriaus funkcija buvo talkinti žemdirbystei – pagal kalendorių žemdirbiai skaičiavo, kada sėti ir nuimti derlių. Kadangi žiemą sėti ir nuimti nieko nereikėjo, skaičiuoti tikslaus laiko tiesiog nebuvo prasmės ir šis laikotarpis buvo vadinamas tiesiog „žiema“.

Numos Pompilijaus kalendoriaus reforma
Tačiau vystantis visuomenei, poreikis skaičiuoti laiką atsirado ne tik žemdirbiams. Pasak senovės Romos istorinių šaltinių, maždaug 753 m. pr. Kr. karalius Numa Pompilijus, Romulo įpėdinis ir antrasis iš septynių legendinių Romos karalių, sugalvojo priderinti kalendorių prie Mėnulio ciklų, arba Mėnulio apsisukimų aplink Žemę. Kaip žinia, vienas Mėnulio ciklas trunka apie 29 su puse dienos, o 12 Mėnulio ciklų trunka apie 355 dienas. Tad ir metai pagal Numos sistemą truko 355 dienas.
Prie dešimties iki tol egzistavusių mėnesių Numa pridėjo dar du – sausį ir vasarį. Jie buvo pridėti metų gale. Tad metai prasidėdavo kovą ir baigdavosi vasarį. Kiek laiko trukdavo kiekvienas mėnuo? Atrodytų, paprasčiausia būtų buvę padaryti, kad septyni metų mėnesiai būtų turėję po 30 dienų ir penki – po 31 dieną. Tačiau tuomet romėnai turėjo prietarą, kad lyginiai skaičiai yra nelaimingi. Numa Pompilijus norėjo, kad būtų kuo mažiau mėnesių, kurie turėtų lyginį skaičių dienų. Tad pagal jo sukurtą kalendorių penki mėnesiai turėjo po 31 dieną, šeši mėnesiai – po 29 dienas, ir tik vienas mėnuo – būtent vasaris – turėjo 28 dienas. To išvengti buvo neįmanoma, nes, jei metai turi 355 dienas ir 12 mėnesių, kaip beskaičiuosi, vienas mėnuo vis tiek turės turėti lyginį dienų skaičių. Kodėl būtent vasaris pasirinktas kaip mėnuo, kuris turės 28 dienas? Tikėtina, tiesiog dėl to, jog jis buvo paskutinis metų mėnuo.

Tryliktasis mėnuo
Naujoji sistema, nors ir tobulesnė, irgi turėjo savų problemų. Pagrindinė buvo ta, kad vienas Saulės ciklas (apie 365 dienos) ir 12 Mėnulio ciklų (apie 355 dienos) visgi nesutampa – per keletą metų kalendoriai tiesiog nebeatitikdavo metų laikų.
Kaip buvo sprendžiama ši problema? Mes kas ketverius metus turime keliamąją dieną. O romėnai turėjo visą keliamąjį mėnesį. Kas keletą metų romėnai pridėdavo papildomą tryliktą mėnesį prie metų. Šis mėnesis, vadintas Merkedonijumi, trukdavo 27 dienas ir būdavo pridedamas po vasario, šį sutrumpinant iki 23–24 dienų. Teoriškai papildomas mėnuo turėjo būti pridedamas kas antrus metus. Tačiau praktiškai griežta sistema, kas kiek metų turi būti pridėtas 13-asis mėnuo, neegzistavo. Aukščiausi Romos šventikai turėdavo nutarti, kad jau atėjo laikas ir kiti metai turės keliamąjį mėnesį. Tai jie darė ne visada. Dažnai 13-jo mėnesio pridėjimas įgydavo ir politinę reikšmę. Romos imperijos pareigūnų kadencijos prasidėdavo ir baigdavosi su kalendorinių metų pradžia. Tad šventikai, kurie priimdavo sprendimą dėl 13 mėnesio, neretai naudojosi šia galia, kad prailgintų jiems draugiškų valdžios pareigūnų kadencijas Romos valdžios institucijose ar sutrumpintų kadencijas jiems nepalankiems pareigūnams. Praktikoje tai reiškė, kad kartais keliamųjų mėnesių nebūdavo gana ilgą laiko tarpą ir kalendorius išsiderindavo. O tuomet, siekiant tai atitaisyti, keliamieji mėnesiai buvo pridedami kelerius metus iš eilės.

Vasario 30-oji
O ar žinote, kad keletą kartų istorijoje vasaris yra turėjęs 30 dienų? Tiesa, tai buvo jau seniai.

Trylikto amžiaus mokslininkas Johanas Sakroboskas teigė, kad Julijaus kalendoriaus vasaris turėjo 30 dienų keliamaisiais metais nuo 44 iki 8 metų prieš mūsų erą. Pasak jo, tada Oktavianas Augustas (pirmasis Romos imperatorius, valdęs nuo 27 m. pr. m. e. iki 14 m. e. m.) sutrumpino vasarį, norėdamas suteikti rugpjūčiui (lot. augustus), pavadintam jo garbei, tiek pat dienų, kiek turėjo liepa (lot. julius), pavadinta Julijaus Cezario garbei. Kadangi nėra jokių papildomų istorinių įrodymų, manoma, kad tai yra mitas, nors ir labai senas bei įdomus.

1700 metais tarp Julijaus ir Grigaliaus kalendorių susidarė 11 dienų skirtumas. 1699 m. lapkričio mėn. Švedijoje, kuriai tuo metu priklausė ir Suomija, buvo nuspręsta pereiti prie Grigaliaus kalendoriaus, tačiau švedai nesiruošė iš karto peršokti 11 dienų į priekį. 1700-uosius, keliamuosius, metus karalius Karolis XII įsakė laikyti įprastais ir išmesti vasario 29 dieną. Pereiti prie naujo kalendoriaus numatyta per 40 metų, praleidžiant keliamuosius metus, t. y. po vasario 28 dienos turėjo sekti kovo 1 d. Taip kas 4 metus būtų artėjama prie Grigaliaus kalendoriaus. Tačiau 1704 ir 1708 metai pasiliko keliamaisiais, todėl po 11 metų Švedijos kalendorius viena diena lenkė Julijaus kalendorių ir tuo pat metu 10 dienų atsiliko nuo Grigaliaus kalendoriaus. 1711 metais Karolis XII nusprendė atsisakyti ilgametės kalendoriaus reformos ir grįžti prie Julijaus kalendoriaus, todėl prie 1712 m. vasario buvo pridėtos dvi dienos. Tokiu būdu tų metų vasaris turėjo 30 dienų. Švedija prie Grigaliaus kalendoriaus perėjo tik 1753 metais.

1929 metais Sovietų Sąjungoje buvo įvestas revoliucinis kalendorius, kuriame kiekvienas mėnuo turėjo 30 dienų, o likusios 5 ar 6 metų dienos buvo šventinės. Tokiu būdu 1930 ir 1931 metais egzistavo vasario 30-oji, tačiau 1932 metais vėl buvo sugrąžintas senasis mėnesių dienų skaičius.