Kartupių kaimo gandras

Gandrinių proga norime jums papasakoti istoriją apie išskirtinį gandrą. Šis baltasis gandras jau metus laiko gyvena Jurbarko rajone, Kartupių kaime.

 Kaip pasakoja gyventojai, kasmet ant vieno namo stogo perinti gandrų pora pernai pavasarį sudėję kiaušinius po kurio laiko juos išmetė iš lizdo. Visi stebėjosi tokiu šios porelės elgesiu, nes iki tol buvo rūpestingi ir taikūs tėvai. Vėliau, kuomet kitų lizduose jau krebždėjo mažieji pūkučiai, šie pasikeisdami perėjo ir susilaukė vieno mažylio. Jauniklis išsirito gana vėlai, apie birželio mėnesį, kai kiti gandriukai jau plunksnavosi. Tėvai juo rūpinosi, mokė skraidyti, o tai jam prastokai sekėsi, porąkart vos išvengė žūties. Atėjus migracijos metui, senieji gandrai jį paliko lizde tupėti vieną, o patys išsiruošė į tolimą kelionę. Kaip spėjama, gandriukas turi tam tikrų sutrikimų – sunkiai pakildavo į padangę, o pakilęs gebėjoneilgai skristi.

Rudenį kartupiškiai pastebėjo jį besišliejant prie pievose ganomų karvių bandų, o nakčiai sugrįžtantį lizdan. Nors gyveno prie pat gyvenamų sodybų, su žmonėmis artimo kontakto vengė.

,,Mūsų laikas“ kalbinta gandro globėja sakė, kad jis savotiškas, bet labai gudrus, niekad neis į kiemą jei kas nors vaikšto. Žiemos metu matydama šį gražuolį jo gailėjo, kad nebadautų, ėmė vis padėti maltos ar pjaustytos mėsos dubenėlį, bet nesipratino, nesistengė pagauti ir uždaryti.

Kur miegodavęs žiemos naktimis niekas nežino, o dienomis pasirodydavo prie ūkinių pastatų, ieškodavomaisto komposto ir mėšlo krūvose. Tiesa, porą kartų jis padėkojo savo maitintojai ir papietavęs sukleketavo. Taip šis gudruolis prisitaikė ir išgyveno savo jėgomis. Dabar gyventojai jį jau žino, vis perduoda kokios mėsytės. Beje, tai išrankus paukštis – lesa ne bet kokią mėsą.

Šiandien jis gyvena savo gimtajame lizde ir, tikėtina, laukia tėvų. Kartupiškiai labai viliasi, kad sugrįžę jo gentainiai apsidžiaugs jį radę ir šis jų pamiltas gandras išgyvens dar daug metų.

Kartais besižavėdami herojais ir jų garsiais, išreklamuotais darbais, pamirštame skirti dėmesio tiems tyliems geradariams, kurie dalina savo neaprėpiamą rūpestį ir meilę be jokio atgalinio atsako. Štai,kad ir šio Kartupių gandro globėja, kuri nenorėjo būti įvardinta. Ji sako: ,,Tėveliai taip išmokė, nuo vaikystės augau šalia gandrų, juos gerbiau ir saugojau, tad tai nepasimiršta. Privalu padėti už save silpnesniam...“

Raginame visus prisidėti prie sugrįžtančių paukštelių gerovės – padaryti inkilus, jei turite galimybę– iškelkite gandrų lizdams pagrindus ant namų stogų, medžiuose. Už jūsų rūpestį šie padangių skrajūnai neabejotinai atsidėkos savo dainomis ir plačiais mostais praskriejant.