Jurginės

Balandžio 23-ąją švenčiamos Jurginės – šv. Jurgio, krikščionybės nešėjo, gynėjo, gyvulių globėjo diena.

Šv. Jurgis ikonografijoje vaizduojamas kaip karys su ietimi ant žirgo, po kurio kanopomis raitosi blogio slibinas. Vardas Jurgis kilęs iš hebrajų kalbos ir reiškia „žemdirbys“. Todėl ir jo šventė – pavasarį, kai prasideda žemės darbai. Tikėta, kad šv. Jurgis gali nukreipti ir audros debesis, todėl jį garbino ne tik artojai, bet ir žvejai.

Jorė

Vis dėlto, šios dienos ištakos siekia kur kas senesnius, ikikrikščioniškus laikus, kai mūsų protėviai garbindavo gyvulių globėją Ganiklį ir žalumos dievą Jorį. „Jorėti“ – reiškia augti, plisti, žaliuoti ir t. t. Sakoma „pažaliavo kaip jorė“, „medis žalias it jorė“ (Lietuvių kalbos žodynas). Į Lietuvą atėjus krikščionybei šios šventės sutapatintos su Jurginėmis, šv. Jurgio vardo diena.

Jorė arba Joris – tai pavasario Perkūnas, žadinantis gyvybės jėgas. Jis yra raitelis, panašus į mūsų Vytį ir šv. Jurgį. Jorė valdo žemės raktus, prikelia augmeniją, pabudina žemę, siunčia lietų. Jorė globoja žirgus, gyvulius, žvėrelius. Latvijoje šv. Jurgis vadinamas Juriu. Ten liaudies dainose ir tikėjimuose Jurgis dažnai kaitaliojasi su Ūsiniu.

Apsauga gyvuliams

Tiek lietuvių, tiek latvių pagoniški papročiai yra labai panašūs. Per Jorę išgena gyvulius į ganyklą ir išjoja arklius naktigonėn; su tuo susiję įvairūs apsisaugojimo nuo burtininkų, raganų ir vilkų ritualai. Pirmą kartą išgenamus gyvulius apmušdavo arba paglostydavo jų nugaras žilvičio šaka su „kačiukais“, kad jie būtų apvalūs, riebūs, sveiki ir saugūs nuo vilkų.

Apeiginė duona

Jurginių apeigų papročiai susiję su apeiginės duonos kepimu, jos aukojimu ir ritualiniu valgymu. Paprastai apeiginė duona būdavo kepama mažais kepaliukais, skirtais kiekvienam gyvuliui. Iškeptus kepalus suraikydavo pagal įspaustus griovelius ir nuvežę prie bažnyčios išdalydavo elgetoms, prašydami melstis už gyvulius.

Per Jurgines duona būdavo nešama apie laukus ir užkasama dirvoje. Duonos apeigų metu žemdirbys galėjo geriau susikalbėti su žeme maitintoja. Antai Dieveniškių apylinkėse per Jurgines šeimininkas su apeiginės duonos bandele nueidavo prie rugių, pasidėdavo ją ant žemės, o pats klausydavo, ką „kalba“ rugiai. Jei derlius bus blogas – rugiai tylėdavę, jei geras – almėdavę „Slinkis toliau, aš čia sėsiu“. Paskui žemdirbys apnešdavo bandelę aplink lauką, vėliau nunešdavo į bažnyčią ir padėdavo ant šv. Jurgio altoriaus.

Kiti Jurginių papročiai

Kadangi iki šiol Jurginės tebelaikomos žemdirbių ir gyvulių švente, šią dieną nieko su gyvuliais nebuvo galima dirbti: nearti, nevažiuoti. Jei kas to papročio nesilaiko, tam gyvuliai nuo ligų išgaiš arba žvėrys juos išpjaus.

Sakoma, kad Jurginių rytą geriausiai sėti rūtas, nes jos tada gražiai ir ilgai žaliuosiančios. Kadangi tądien žemės darbų dirbti nederėję, Suvalkijoje merginos pasigaudavo katiną, jo letenėle pakapstydavo darželį ir pasėdavo rūtas.

Arkliaganiai šv. Jurgio dieną taip pat rengdavo šventę. Jie iš savo šeimininkų susirinkdavo vištos kiaušinių ir gamindavo sudėtinę arkliaganių kiaušinienę.

Panevėžio apskrityje, Šeduvos parapijoje, per Jurgines net buvo dažomi ir ridenami margučiai, kaip per Velykas.

Per Jurgines, kaip ir per kitas su žeme susijusias šventes, kaimynai lankydavo vieni kitus, linkėdami gausaus derliaus, žemdirbiams sveikatos. Kai kas tą dieną nevalgydavo mėsos ir taukų, tik žuvį. Žuvis ir duona buvo laikomi šventu Jurginių valgiu.