Blovieščiai. Gandrinės

Kovo 25-ąją švenčiamos dvi šventės: bažnyčioje – Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai diena ir senoji, su paukščių grįžimu ir pavasario atėjimu susijusi, šventė – Gandrinės.

Katalikiškame pasaulyje minima Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai diena. Tą dieną arkangelas Gabrielius apreiškė Marijai žinią, jog ji taps Išganytojo Jėzaus Kristaus motina, todėl Lietuvoje ši šventė dažniausiai vadinta Blovieščiais, nuo slaviškų žodžių blagaja vestj („geroji žinia“). Kai kuriose parapijose ji pažymima specialiomis Švč. Mergelei Marijai skirtomis pamaldomis.

Gandrinės

Mūsų protėviai kovo 25-ąją laukė iš šiltųjų kraštų parskrendančio gandro, dar vadinamo busilu, starkumi, gužu, gužučiu, bacionu, kuris „parneša ant uodegos kielę“. Ši baigia „išspardyti ledus“ ir ateina pavasaris. Todėl kielė dar vadinama ledspira.

Baltasis gandras nuo seno laikomas šventu, mitiniu pirmtaku, globėju, kilusiu iš žmogaus, nešančiu laimę, gerovę, teisingumą (dangaus antspaudo saugotojas). Jis galįs ir žmonių ligas paimti, nulakinti į neįžengiamas pelkes ir ten palikti. Todėl gandras yra mieliausias sodybos kaimynas, atnešantis laimę tiems namams, šalia kurių apsigyveno. Tikėta, kad jis įsikuria pas gerus žmones.

Kaip prisišaukti gandrus

Tam, kad gandrams būtų patogiau krauti lizdą, reikia padėti pagrindą – ir ne bet kokį. Jei į medį įkelsite akėčias ir ant jų apsigyvens gandrai – bus geras javų derlius. Kad sektųsi kelionės, gandralizdžiui medyje ar ant trobos reikia įtaisyti seną ratą. Kad nesirgtų, nekristų gyvuliai – pritaisyti ratą ant tvarto. Marcinkoniškiai norėdami, kad vanagai vištų nenešiotų, seną vežimo ratą užkeldavo ant klojimo stogo arba ant karties. Tiesa, kai kas aiškino, kad tai daroma tam, kad aitvarai grūdų neišsemtų iš aruodų.

Mažojoje Lietuvoje, norėdami į naujai paruoštą lizdą prisišaukti gandrą, lizdą būtinai keldavo kovo 25-ąją, o įkeliant jį, turėjo dalyvauti vaikis ir merga. Mat „jei vaikis viens lizdą tekel, tai tik ir vienas gandras teparlek, kurį tad svetimi gandrai atlėkę šalin pamuš“. Kad gandrai lizde pasiliktų, į jį dar reikėjo įdėti sidabrinį pinigą.

 Kokie bus metai

Žinoma daug su gandru susijusių ateities spėjimų. Pirmą kartą pamatytas gandras gali nulemti žmogaus likimą visiems metams. Pavyzdžiui, jei pirmą kartą pamatai gandrą skrendantį – viskas puikiai ir sparčiai eisis; skrendantis gandras rodo, kad tais metais daug keliausi. Jei pirmą kartą pamatai gandrą tupintį – viskas tais metais eisis iš lėto, teks daugiau sėdėti vienoje vietoje. Netekėjusioms merginoms pamatytas skrendantis gandras reiškė, kad jos tais metais ištekės, tupintis – kad dar liks „tupėti“ savo tėvų namuose.

Pagal šios dienos orus spręsta apie pavasario ankstyvumą: jei per Gandrines nėra šalnų, tai pavasaris bus ankstyvas, jei šąla – tai šals dar 25 rytus. Jei šią dieną vėjas pučia iš šiaurės – dar bus šalta, jei iš vakarų – palis. Jei diena giedra, saulėta, spėjama, kad tais metais bus neskalsūs javai, jų bus mažai, nes išdegsią pasėliai.

Ką per Gandrines daryti...

Per Gandrines kai kuriose Lietuvos vietovėse moterys stengdavosi keltis kuo anksčiau tikėdamos, kad mažiau sirgs, seksis šeimininkauti, visus metus nebus apsnūdusios.

Dažnai per Gandrines nesilaikyta pasninko. Pasak Liudviko Adomo Jucevičiaus, Žemaitijos valstiečiai šią dieną ruošdavo vaišes, kurių metu buvo gaminami specialūs valgiai – kanapiniai pyragėliai, šaltanosiai (krekenom įdaryti pyragėliai). Rytų Aukštaitijoje taip pat ruoštas specialus maistas – iš įvairių javų miltų keptos bandelės, vadintos kaukorais, kratiniu ir pan. Švenčionių apylinkėje bandelės vadintos baciono pyragu. Tai buvo apeiginis maistas, gamintas norint padidinti javų derlingumą. Per Gandrines vaikai rasdavo bandelių padėtų ant tvoros stulpo, pakabintų ant medžių. Buvo sakoma, kad tai sugrįžusio gandro „lauktuvės“, „dovanos“.

... ir ko nedaryti

Šią dieną, kaip ir per kitas reikšmingas šventes, buvo nemaža įvairių draudimų. Gervėčių lietuviai prisimena, jog buvo draudžiama taisyti tvoras, į žemę kalti kuolus, nes gali gimti nesveiki gyvuliai. Marcinkoniškiai drausdavo iš miško nešti šakas į namus, nes vasarą namus apniktų gyvatės ir žalčiai.

Bijodami, kad gali išsiristi ligoti viščiukai, vištoms Gandro šventės dieną neduodavo perėti. Moterys ne tik gijų audeklui austi nemetė, bijodamos, kad bus sunku austi, bet pirkios nešlavė, ir net plaukų nešukuodavo, tikėdamos, kad vištos daržų ir gėlių nekapstys.

Negalima nieko skolinti iš namų – pernešus per ežią svetimą daiktą, galima gyvulius susargdinti.

Ir dar

Tikėta, kad per Gandrines iš po kelmo, po kuriuo žiemojo, išsirita gyvačių kamuolys. Pačiame jo viduryje yra gyvačių karalienė. Jinai yra labai pavojinga. Jos kirtis – mirtinas. Ją atpažinti galima iš raudonos spalvos ir aukso karūnos. Jei kas sugebėtų tą karūną nugvelbti, būtų labai laimingas kaip paparčio žiedą radęs: viską žinotų, matytų, kur lobiai užkasti, galėtų net kitų mintis skaityti.

O svarbiausia – neužmirškite, kad  pirmą kartą pamačius gandrą (ne tik per Gandrines) reikia mikliai kūlvirsčia – „šakardu“ persiversti. O paskui galima su gandru pasikalbėti: „Starkau Jonai, kogaga! Tavo pati ragana! Man bandelės nekepė, Kad ir kepė – nedavė, Po tilteliu paslėpė“. Arba paprašyti: „Gandrai, gandrai, suk tekinį, atnešk vaiką šiųmetinį“.