40-ties paukščių diena

Nuo senovės šią dieną buvo švenčiamas paukščių parskridimas. Kovo 10-oji 40 paukščių diena vadinama todėl, kad apytikriai tiek paukščių rūšių iš Lietuvos išskrenda žiemoti į svetimas šalis, o pavasarį sugrįžta į gimtinę.

40 rūšių migruojančių paukščių
Dėl žmogaus ūkinės veiklos mažėja natūralių uoksų ir kitų tinkamų vietų paukščių perėjimui, todėl ornitologai kasmet inicijuoja inkilų kėlimo šventes. Nors dėl žmogaus įtakos ir klimato kaitos nuolat pranešama apie nykstančias rūšis, senovės lietuvių suskaičiuotas kovo pradžioje grįžtančių 40-ties paukščių rūšių kiekis išlieka daugiau ar mažiau teisingas: dėl pastarąjį dešimtmetį švelnesnių žiemų iš Lietuvos neišskrenda žiemoti kai kurios rūšys, tačiau vienų paukščių Lietuvoje mažėjant, atskrenda ir pradeda plisti kai kurios pietinės rūšys.

40 kankinių
Lietuvoje įsigalėjus krikščionybei ši diena imta vadinti ir 40-ties kankinių, kurie IV amžiuje atidavė savo gyvybes už krikščionybės išpažinimą, diena. Tai vadinamojo „skrajojančio legiono“ kareiviai, kurie tapo imperatoriaus Licinijaus persekiojimų aukomis. 320 m. Sebastėjos (dabartinio Sivo, Turkija) gubernatorius bandė įtikinėjimais ir kankinimais priversti juos atsisakyti krikščionybės. Kai niekas nepadėjo, jie buvo žiemą išrengti nuogai ir pastatyti ant užšalusio ežero ledo. Ežero pakrantėje degė laužai ir kūrenosi pirtys, kad išsižadėjusiems Kristaus būtų kur pasišildyti. Nepaisant tokio kankinimo, 39 kariai liko ištikimi tikėjimui. Tik vienas iš jų nuėjo į krantą. Tada vienas kareivis iš būrio, saugojusio egzekuciją, savanoriškai stojo prie likusiųjų 39. Visi 40 sušalo. Jų relikvijos buvo atgabentos į Anesį (Cezarėją) ir Konstantinopolį. 40 šv. Kankinių kultas ypač buvo paplitęs Rytuose. Kartu sudėjus dvi šventes buvo sakoma, kad keturiasdešimt paukščių parskrenda kankinių garbei.

Senoliai tikėjo, kad jei šią dieną pašąla, šalnos laikysis dar 40 parų. Šią dieną šeimininkėms būdavo patariama iškepti 40 bandelių, kad vasarą javai gerai derėtų. Kai kur, ypač Žemaitijoje, manyta, kad šią dieną reikia praleisti „savam lizde“, t. y., su savo šeima. Tikėta, kad šią dieną kur nors toliau iš namų išvažiavus, užsitrauksi nesutarimą su saviškiais ir su kaimynais.