Pastebėti ženklus laiku

Artėjant spalio dešimtajai – Pasaulinei psichikos sveikatos dienai – specialistai primena: savižudybės prevencija veikia tada, kai pastebime pokyčius artimųjų elgesyje ir nebijome paklausti tiesiai: „Ar tu galvoji apie savižudybę?“

„Jeigu galėtume tiksliai nusakyti, koks yra tas žmogus, kuris galvoja apie savižudybę, tikriausiai žymiai greičiau galėtume mažinti savižudybių skaičių. Bet vieno paveikslo nėra“, – sako Vilniaus miesto visuomenės sveikatos biuro Savižudybių prevencijos algoritmo koordinatorė Goda Nausėdaitė.

Tendencijos gerėja

Palyginti su kitomis Europos Sąjungos šalimis, Lietuva pagal savižudybių rodiklius vis dar lieka tarp lyderių. Remiantis „Eurostat“ duomenimis, prieš ketverius metus savižudybių rodiklis Lietuvoje buvo beveik du kartus didesnis nei Europos Sąjungos vidurkis. Vis dėlto Higienos instituto duomenimis, per pastaruosius dešimt metų Lietuvoje savižudybių skaičius sumažėjo beveik perpus. 2013 metais šimtui tūkstančių gyventojų teko 36,6 savižudybės atvejo, 2023-aisiais – 19,6.

Statistika rodo, kad vyrai nusižudo keturis penkis kartus dažniau nei moterys. Kaimo gyventojai – beveik dvigubai dažniau nei miestiečiai. Aukščiausi rodikliai fiksuojami tarp vyresnio amžiaus žmonių: 2019–2023 metais dažniausiai nusižudė 74–85 metų ir vyresni asmenys.

„Žvelgiant į dešimties metų perspektyvą, matome žymų mažėjimą, – geromis tendencijomis džiaugiasi G.Nausėdaitė. – Pokyčiai matomi todėl, kad atsiranda vis daugiau valstybinės reikšmės iniciatyvų, visuomenė geriau atpažįsta savižudybės rizikos ženklus, mažėja stigma, žmonės drąsiau kreipiasi pagalbos.“

Anot specialistės, dabar fiksuojami ne tik savižudybės faktai, bet ir savęs žalojimo atvejai, gretutinės diagnozės. Tai leidžia geriau atpažinti rizikos grupes ir pasiekti žmones, kurie tam tikru metu liko be pagalbos.

Itin problematiška darbingo amžiaus vyrų grupė. Kodėl būtent jie? „Vyrai dažnai turi gretutinių priklausomybių problemų, ypač regionuose. Vis dar egzistuoja didelė stigma kalbėti apie savo jausmus. Slegia ir atsakomybės našta – neva vyras turi aprūpinti šeimą, būti stiprus, bet kartu negali liūdėti, jausti emocijų, rodyti silpnumo“, – priežastis, kodėl vyrai palūžta dažniau, vardija savižudybių prevencijos ekspertė.

Priežasčių – ne viena

Nėra vienos priežasties, dėl kurios žmogus renkasi savižudybę, pabrėžia specialistė. Kartais žmogų užgriūva kelios slegiančios gyvenimo aplinkybės vienu metu – netektis, ligos diagnozė, finansiniai sunkumai. „Žmogus pajunta, kad jam visko per daug. Iki tol galbūt viskas gyvenime atrodė gerai, bet ištinka krizė ir jis nebemato būdų, kaip ją išspręsti“, – aiškina G.Nausėdaitė.

Viena dažniausių savižudybės priežasčių, anot ekspertės, yra vienišumas. Ši problema auga ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Prie žmogiško ryšio stygiaus sparčiai prisideda ir technologijos.

„Vyresnio amžiaus žmonėms dažnai kyla socialinių problemų. Vieni turi artimuosius, bet jaučiasi esantys našta, kiti jų neturi, tad lieka vieni, be pagalbos. Tokiu atveju net paprasti baziniai poreikiai, kaip nueiti į parduotuvę ir nusipirkti maisto, tampa komplikuoti. Dėl judėjimo ribotumo jie negali pasiekti gydytojo, kokių nors veiklų, ir tai kuria beviltišką situaciją“, – pasakoja G.Nausėdaitė.

Ji atkreipia dėmesį, kad ne visi norintys nusižudyti serga depresija ar turi psichikos sutrikimų. „Kartais pastebime, kad žmogus iš viso neturėjo jokių gretutinių diagnozių – nei depresijos, nei priklausomybės. Tiesiog nepalankiai sukritus kriziniams įvykiams, žmogui pasidaro per sunku“, – sako savižudybių prevencijos koordinatorė.

Tačiau kaip atpažinti, kad artimas žmogus atsidūrė tokioje krizėje?

Pastebėti ženklus

G.Nausėdaitė siūlo atkreipti dėmesį į kelis dalykus: elgesį, mintis, kuriomis žmogus dalijasi, ir socialinius pokyčius.

Vieni pagalbos šaukiasi pokalbių metu – bendraujant galima išgirsti frazes „pavargau gyventi“, „jaučiu beprasmybę“, „nebematau prasmės“. Šioje vietoje, anot specialistės, svarbu sureaguoti ir paklausti tiesiai: „Ar tu galvoji apie savižudybę?“

„Dauguma žmonių bijo užduoti šį klausimą. Nors jis, rodos, paprastas, paklausti tikrai nelengva. Tačiau jis gali išgelbėti gyvybę“, – tikina G.Nausėdaitė.

Savižudybė, specialistės teigimu, dažniausiai nebūna impulsyvus sprendimas. Žmonės apie tai galvoja ilgai, todėl artimieji turi laiko pastebėti nuotaikos pokyčius.

„Būna, kad po ilgo liūdesio, depresiškumo ir nerimo žmogui staiga pagerėja nuotaika. Jis tampa netikėtai ramus, nors anksčiau buvo įsitempęs ir atsiribojęs nuo aplinkinių. Tas ramybės jausmas gali būti ženklas, jog žmogus jau nusprendė nusižudyti – po tų visų kančių jam palengvėja“, – dar vieną verčiantį sunerimti požymį įvardija Vilniaus miesto visuomenės sveikatos biuro Savižudybių prevencijos algoritmo koordinatorė Goda Nausėdaitė.

Kiti ženklai – baziniai, bet svarbūs: žmogus mažiau valgo ir miega, padidėja impulsyvumas, rizikingas elgesys: jis ima piktnaudžiauti alkoholiu, dažniau išeina naktį, neatsakingai vairuoja. Kiti atsiriboja nuo socialinės aplinkos, draugų, šeimos, veiklų, kurios anksčiau buvo labai svarbios.

„Nors ne visi taip daro, bet tikrai būna – žmonės pradeda dalinti daiktus, palieka atsisveikinimo užuominų. Tai gali būti giminaičių lankymas, ilgesni pokalbiai su jais, laiškų rašymas. Atrodo paprasti dalykai, bet žinant, kad tai gali būti ženklai, lengviau atpažinti situaciją ir padėti“, – sako G.Nausėdaitė.

Svarbiausia – reaguoti

Pastebėjus neraminantį elgesį, savižudybių prevencijos ekspertė ragina nelikti abejingiems. „Užsisklendimas ir jausmas, kad visiems gerai sekasi, o tau vieninteliam blogai, didina izoliacijos jausmą. Todėl svarbu nepalikti tokio žmogaus vieno, stebėti, parodyti rūpestį – ne įkyrų, o atliepiantį jo vidinį poreikį“, – aiškina G.Nausėdaitė.

Pašnekovė atskirai pamini paauglystės laikotarpį. Jaunuoliai tuo metu būna užsidarę, temperamentingi, linkę dramatizuoti ir kartais tarp bendraamžių apsikeičia frazėmis „noriu nusižudyti“ ar „nebegaliu gyventi“.

Net jeigu pareiškimas skamba kaip manipuliacija, G.Nausėdaitė ragina pasikalbėti su paaugliu, pasiūlyti kartu nueiti pas mokyklos psichologą.

„Paaugliai nėra ta grupė, kuri dažniausiai nusižudo, gal tik dažniau išsako tokias mintis. Bet, kalbant apie savižudybę, visą laiką turime tokią taisyklę: geriau reaguoti negu nereaguoti“, – teigia G.Nausėdaitė.

Specialistė pastebi, kad tėvai galbūt nebus tie žmonės, su kuriais paauglys norės kalbėti apie savo išgyvenimus, tačiau pabrėžia, kad dabartinė karta yra atviresnė psichologinei pagalbai – jie dažniau kreipiasi į specialistus ir kalba apie savo problemas.

Siūlo pagalbą

Nežinantiems, kaip krizės atveju kalbėtis su artimuoju, kaip paklausti apie ketinimus, siūloma kreiptis į savo savivaldybės Visuomenės sveikatos biurą. Šios įstaigos organizuoja savižudybių prevencijos mokymus, kaip atpažinti riziką ir drąsiau paklausti žmogaus, ar jis galvoja apie savižudybę.

„Visi, kurie kreipiasi į psichikos sveikatos centrus, gali gauti dešimt nemokamų psichologo konsultacijų. Jeigu artimieji pastebi, kad rizika itin aukšta – žmogus išsako konkretų planą, ketinimus ar net dieną – svarbu reaguoti iš karto ir skambinti 112, – patarimais dalijasi specialistė, raindama žmones nebijoti kreiptis pagalbos.