Kuo užaugs „skaitmeninių kūdikių“ karta?

Pasaulio sveikatos organizacija vaikams iki dvejų metų ekranų rekomenduoja nerodyti visai. Tačiau realybė šiandien kitokia: su ekranais daugybė vaikų susipažįsta dar būdami lopšyje, skelbiama UAB „Lietuvos sveikata“ pranešime žiniasklaidai. Kurios ekranų keliamos grėsmės realios, o kurios – tik moralinė panika, aiškina vaikų psichologės Aistė Urbonavičė ir Aušra Ševčenko.

Pratinami vis anksčiau

„Jauniausias vaikas, kuris mano praktikoje buvo pratinamas prie ekranų, – keturių mėnesių kūdikis. Tėvai jaudinosi, kad vaikas neramus, tad norėdami jam padėti, ekraną dėdavo tiesiai į lopšelį. Tokios tendencijos, deja, dažnos – vaikai pratinami prie išmaniųjų įrenginių vis anksčiau“, – patirtimi dalinasi vaikų psichologė Aistė Urbonavičė.

Ankstyvos pažinties su ekranais pasekmės, anot psichologės, išryškėja vaikui paaugus: pagalbos vis dažniau kreipiasi tėvai, kurių vaikams vėluoja kalbos raida, ryškėja elgesio problemos ar hiperaktyvumas.

„Kad dėl visko gali būti kalti dar kūdikystėje atsiradę ekranai, tėvai dažnai nė nesusimąsto. O tiriant vaiką, pokalbio metu paaiškėja, kad esminį vaidmenį čia vaidina būtent jie. Ekranai vaikui duodami kaip užimtumo ir nusiraminimo priemonė, tačiau iš tiesų problemos nesprendžia – tik sukuria aibę naujų“, – sako specialistė.

Ne ramina, o stimuliuoja

„Mažam, dar visai nebrandžiam vaikui ekranas – nenutrūkstamas dirgiklių srautas: vaizdai ryškūs, greitai kinta, o smegenyse tuo metu gausiai išsiskiria malonumo hormonas dopaminas. Knygelė ar žaislas tokios stimuliacijos nesuteikia, pasitenkinimas neateina akimirksniu. Todėl vaikas jų paprasčiausiai nebenori“, – kodėl ekranas nurungia kitas pramogas, aiškina A.Urbonavičė.

Taip, anot psichologės, užsisuka uždaras ratas: „Tėvai pajunta, kad kažkas negerai, ir pabando telefono neduoti. Vaikas reaguoja audringai – pyksta, šaukia, verkia, priešinasi ir siekia atgauti savo malonumo šaltinį. Tėvai, nebežinodami, ką daryti, vėl duoda telefoną. Kol jis rankose, vaikas ramus, bet vos atėmus viskas prasideda iš naujo.“

Atskira blogybė – ekranai vakare. „Valandą prieš miegą turėtume vaiko nervų sistemą raminti, o ekranais ją kaip tik sužadiname. Mėlyna šviesa skaido melatoniną: vaikas nebenori miegoti, būna sudirgęs, naktį nepailsi. Iš ryto jo nuotaika blogesnė, o ir visa diena mažiau sėkminga, nes vaikas tiesiog išvargęs“, – aiškina pašnekovė.

Keičiasi elgesys

Pomėgį nuo priklausomybės, anot psichologės, skiria keli aiškūs ženklai. „Pirmasis signalas – vaikas nebenori nieko, tik ekranų: ką bepasiūlysi, atsakys „nenoriu, neįdomu“. Antrasis – išjungus ekraną vaikas tampa dirglus, piktas, sunkiau užmiega, nenustygsta vietoje“, – vardija A.Urbonavičė.

Priklausomybė nuo ekranų, kaip ir bet kuri kita, keičia vaiko elgesį – jis gali imti gudrauti: „Būna, kad vaikas prašosi: „Nuvežkite mane pas močiutę.“ Ir paaiškėja, kad pas močiutę jis nori vieno – pasižiūrėti ekranų. Kitas prašosi į degalinę. Atrodytų, kas čia blogo? Bet vaiko tikslas – degalinėje įrengti ekranai. Štai iki tokio lygio gali prieiti ši problema.“

Į psichologės kabinetą vis dažniau atvedami ir vaikai su „ekraniniu autizmu“ – taip specialistė vadina naują reiškinį, kai vaikui pasireiškia autizmui būdingi požymiai. Tiesa, su tikruoju – įgimtu – autizmo spektro sutrikimu jis neturi nieko bendra: apribojus ekranus, požymiai pamažu išnyksta.

Svarbiausia – išlaikyti poziciją

Kaip pastebi vaikų psichologė, sprendimo ieškančioms šeimoms neretai tenka imtis ir radikalių pokyčių, pavyzdžiui, iš namų pašalinti visus ekranus.

„Ne viena šeima atsisakė ir televizoriaus, ir telefonų, nes ekranų negaunantis vaikas atsakydavo agresija: pykčio protrūkiai baigdavosi daiktų daužymu ar net savęs žalojimu. Anksčiau tokių atvejų pasitaikydavo išimtinai retai, o dabar tai – kone kasdienybė“, – neslepia specialistė.

Įveikti priklausomybę nuo ekranų – sudėtingas iššūkis, mat pirmieji pokyčiai dažnai atneša ne palengvėjimą, o audrą.

„Prieš pagerėjimą beveik visuomet būna pablogėjimas. Pradėjus riboti ekranus, vaiko problemos kuriam laikui paaštrėja. Jei tuo metu tėvai nusprendžia „tiek to“ ir vėl paduoda ekraną, vaikui siunčiamas signalas: rodyk, kad tau blogai, ir gausi. O išlaikiusieji poziciją sulaukia pagerėjimo – vaikas supranta, kad ekranus gaus tik tiek ir tik tam tikru laiku, ir pamažu tai priima“, – aiškina ji ir priduria, kad vaikui atsivėrusią tuštumą svarbu kuo nors užpildyti – pokalbiu, būreliu, veikla lauke.

„Dar viena sąlyga, kurią tėvams išgirsti sunkiausia: keistis turi visi. Jei ekranus paimame iš vaiko, riboti juos privalo ir kiti šeimos nariai – negalime prašyti iš vaiko to, ko patys neišpildome“, – akcentuoja A.Urbonavičė.

Pirmoji tokia karta

Vaikai, augantys su ekranais nuo kūdikystės, – pirmoji tokia karta žmonijos istorijoje. Ką apie ją jau žino mokslas, pasakoja vaikų psichologė Aušra Ševčenko.

„Ankstyvajame amžiuje smegenys formuojasi nepaprastai greitai ir joms gyvybiškai reikia trimačio pasaulio patirties. Mokslas aiškiai įrodė, kad kūdikiai iš ekranų nesimoko taip, kaip iš gyvo žmogaus – tai vadinama video deficito efektu. Ekranas negali atstoti prisilietimo, žvilgsnio kontakto, mikroemocijų ir gyvos emocinės sąveikos“, – aiškina specialistė.

Jau žinoma ir tai, kad pasyvus, perteklinis ekranų naudojimas veikia smegenų sritis, atsakingas už impulsų kontrolę, dėmesį, kalbos raidą. Visgi ilgalaikių atsakymų dar nėra.

„Pirmieji vaikai, nuo kūdikystės turėję išmaniuosius įrenginius, tik dabar pasiekia paauglystę ar ankstyvą pilnametystę. Todėl mes dar neturime duomenų, kaip visa tai paveiks jų emocinį ir socialinį gyvenimą ilgalaikėje perspektyvoje“, – sako vaikų psichologė Aušra Ševčenko.

Veikia net fone

Problemos mastas, anot A.Ševčenko, kelia susirūpinimą: ekranas vis dažniau tampa lengviausiai prieinama „aukle“ – daugelyje šalių didžioji dalis dvimečių su išmaniaisiais įrenginiais bendrauja kasdien. Tyrimai rodo, kad nemaža dalis kūdikių su ekranais susiduria jau pirmaisiais gyvenimo mėnesiais – dažniausiai maitinimo, migdymo ar raminimo metu – ir prie jų praleidžia vidutiniškai 30-60 minučių per dieną, o 1-3 metų vaikų ekranų laikas išauga ir iki trijų valandų.

„Vertinant ekranų laiką reiktų įskaičiuoti ne tik tiesioginį žiūrėjimą, bet ir foninį – važiavimą automobilyje su planšete ar buvimą vežimėlyje, kol tėvai naudojasi telefonu“, – primena psichologė. Fone veikiantis televizorius, kai kuriuose namuose įjungtas po 4-5 valandas per dieną, trikdo savarankišką vaiko žaidimą, blaško dėmesį ir mažina gyvą tėvų bendravimą su vaiku.

Vis dėlto kaltinti tėvų specialistė neskuba: „Svarbu suprasti, jog šiuolaikiniai tėvai dažnai susiduria su dideliu perdegimu, pagalbos stoka ar būtinybe dirbti iš namų, todėl ekranas tampa tiesiog išgyvenimo įrankiu. Santykio su ekranais esmė slypi supratingume ir palaikyme, padedant šeimoms po truputį susigrąžinti balansą tarp skaitmeninio ir realaus pasaulio.“ 

Ką patvirtina mokslas

Kurie gąsdinimai apie ekranus pagrįsti? Anot A.Ševčenko, mokslas patvirtina tris: ekranai blogina vaikų miegą, yra siejami su vėluojančia kalba bei motorika ir trukdo vaikui išmokti valdyti emocijas.

O štai teiginiai, esą ekranai sukelia autizmą ar „negrįžtamai sudegina smegenis“, tėra moralinė panika, istoriškai lydinti kiekvieną naują technologiją, – to mokslas nepatvirtina.

„Šiandien vaikų psichologijoje judama nuo visiško ekranų demonizavimo link kokybinio jų vertinimo. Svarbu ne tik kiek laiko vaikas praleidžia prie ekrano, bet ką jis žiūri, su kuo žiūri ir ką tas laikas iš jo dienos išstumia – miegą, judėjimą ar gyvą pokalbį“, – pabrėžia psichologė.