Verbų sekmadienis

Verbų sekmadieniu, kuris pietinėse šalyse vadinamas Palmių sekmadieniu, prasideda Didžioji savaitė.

Jis švenčiamas sekmadienį prieš Velykas Kristaus įžengimui į Jeruzalę paminėti. Per Verbų sekmadienio liturgines apeigas šventinamos verbos ir atliekama procesija.

 Naujajame Testamente pasakojama, kad prie Betfagės ir Betanijos ties Alyvų kalnu Jėzus pasiuntė du mokinius į kaimą atvesti asilaitį. Atvedę jį mokiniai apdengė savo apsiaustais ir užsodino ant jo Jėzų. Į Jeruzalę jojantį Jėzų žmonės sveikino kaip Dievo siųstąjį Mesiją šaukdami „Osana, Dovydo Sūnui! Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu! Osana aukštybėse!“ ir klojo ant kelio drabužius ir medžių šakeles. Verbų sekmadienio procesijų tradicija žinoma nuo IV amžiaus; ji vykdavo nuo Alyvų kalno į Jeruzalę. V–VI amžiuje ši tradicija išplito ir kitose rytinėse šalyse, iš dalies ir Konstantinopolyje

Senosios liaudies tradicijos

Liaudies tradicijoje Verbų sekmadienis tai senovinė pavasario šventė, susijusi su papročiu garbinti medžius, kurie pirmieji pradeda rodyti gyvybės ženklus. Didelę simbolinę reikšmę turėjo žilvitis ir visuomet žaliuojantis kadagys. Europoje tikėta, kad šią dieną pašventintų anksčiausiai pavasarį sprogstančių augalų šakelės žadina jomis paliestos žemės ir gyvulių vaisingumą, padeda žmogui išlaikyti sveikatą, gausina derlių, neleidžia į namus trenkti perkūnui, saugo pasėlius nuo ledų ir graužikų. Tokio tikėjimo esama ir lietuvių liaudies papročiuose.

Tradicija yra virtę verbų turgūs šventoriuose, bažnyčių prieigose. Visoje Lietuvoje manyta, kad Verbų sekmadienį bažnyčioje visi būtinai turi laikyti po kadagio šakelę ar kitokią „verbelę“. Tikėta, kad į namus parsinešta pašventinta verba saugojo tikinčiuosius nuo visokio blogio. Būta tradicijos Verbų dieną pašventintais kadagiais, žilvičiais gintis nuo galimų nelaimių. Ja būdavo pasmilkomi kambariai, apeinama apie laukus. Verbas žmonės laikydavo visus metus ir tik artėjant kitam Verbų sekmadieniui, pasak senolių, buvo galima jas sudeginti, jokiu būdu būdavo negalima verbos išmesti.

Ryškiausias Verbų sekmadienio paprotys – plakimas verba. Suvalkijoje, kur valstiečiai iš anksto nusipirkdavo kadagių iš po kaimus juos vežiojusių miško gyventojų ir laikydavo iki Verbinių po sniegu, vaikai jau išvakarėse išsitraukę kadagio šaką, stengėsi kuo anksčiausiai dar miegančius suaugusiuosius nuplakti – „nuverbyti“, „nuverbuoti“. Plakdami sakydavo: „ne aš plaku, verba plaka! Ar duosi kiaušinį?“