Valpurgijos naktis ir šv. Valpurga

Straipsnis  0 komentarų
AŠrifto dydis+- Spausdinti

„Valpurgijos naktis“ tam tikra prasme jau tapo bendriniu pavadinimu – pvz., Lietuvoje, kai moterys, tariamai gebėjusios burti ir vadinamos raganomis, naktimis rinkdavosi ant Šatrijos kalno, jų susibūrimai buvo vadinami Valpurgijos naktimis.

Valpurgijos naktis

Vis dėlto, ši šventė turi savo datą ir vietą – iki šiol ji ypač triukšmingai švenčiama Vokietijoje, Harco regione, kur naktį iš balandžio 30-osios į gegužės 1-ąją persirengėliai (raganos ir velniai) triukšmaudami eina miestelių gatvėmis, o paskui lipa į Brokeno kalną, kur iki ryto kūrena laužus. Tikėta, kad šią naktį raganos išteka už velnių, kad tai jų vestuvių puota.

Šventės tradicija siekia senovės germanų laikus, kai būdavo švenčiama pavasario prikėlimo šventė, skirta pagerbti pavasario ir vaisingumo dievus (spėjama, Odiną ir Frėją), panaši į mūsų Užgavėnes. Per Valpurgijos naktį taip pat deginamos šiaudinės raganos, primenančios mūsų Morę.

Šią šventę primena ir keltiška Belteine naktis, švęsta, kai pražysta gudobelės arba per pilnatį iki jų žydėjimo. Tai viena iš aštuonių svarbiausių metuose raganų švenčių, kai garbinama atgimstanti gamta ir vasaros pradžia. Tai degančios ugnies ir apsivalymo, vaisingumo šventė, stiprybės ir brandumo metas. Šią naktį riba tarp dviejų pasaulių labai trapi, todėl raganos renkasi į energetiškai stiprias vietas (dažniausiai tai kalvos – buvo tikima, kad Lietuvoje raganos suskrenda ant Šatrijos ir Rambyno kalnų) ir švenčia vasaros pradžią, atlieka vasaros sutikimo, derlingumo, vaisingumo, apsivalymo ir apsaugos ritualus. Šią naktį taip pat vyksta naujų raganų įšventinimo apeigos. Manoma, kad senovėje tą naktį prievarta pakrikštytieji slapta rinkdavosi pagerbti savo dievų.

Keltų papročiuose Valpurgijos naktis, Beltanės šventė reiškė ganiavos pradžia, kai gyvuliai pirmą kartą genami į laukus. Žmonės gyvuliams pindavo „apsauginius“ vainikus, kad raganos ir piktos dvasios jiems negalėtų pakenkti, o kad apsauga būtų dar stipresnė varovai kartu su savo bandomis eidavo aplink sukurtus didžiulius laužus arba bent pravesdavo galvijus tarp dviejų laužų. Ugnis, kaip valanti energetiką ir ją sutvirtinanti, apsauganti stichija ir šiandien neprarado savo reikšmės. Šventės metu šokama aplink laužą ir vaikštoma žarijomis.

O nakties pavadinimas siejamas su misionierės šv. Valpurgos (apie 710–780; kanonizuota gegužės 1 d.) vardu – mat tikėta, kad ji gali apsaugoti nuo piktųjų dvasių.

Šv. Valpurga

Ne mažiau už siautulingą senovinę šventę įdomi jai vardą suteikusi šventoji Valpurga. Teigiama, kad ši iš Anglijos kilusi kilminga ir įtakinga benediktinių vienuolė buvo viena labiausiai išsilavinusių savo meto krikščioniško pasaulio moterų. Beje, abu jos tėvai ir du broliai taip pat paskelbti šventaisiais.

Valpurga arba Valburga (senąja anglų kalba – Wealdburg, lotynų – Valpurga, Walpurga, Walpurgis, švedų –  Valborg) gimė apie 710 m. Dumnonijoje, teritorijoje, maždaug atitinkančioje šiuolaikinį Devoną Anglijoje. Ji buvo Ričardo Piligrimo, Vesekso valdovo, ir Vunos dukra, ir turėjo brolius Vilibaldą ir Vinibaldą.

721 m. Ričardas, atsisakęs visų nuosavybės teisių ir patikėjęs tuomet 11-metę Valburgą Vimborno vienuolyno Dorsete abatei, su sūnumis išvyko į piligriminę kelionę Romon. Po metų Valburga gavo pranešimą apie savo tėvo mirtį Lukoje, italijoje. Palaidoję tėvą San Frediano bazilikoje jos broliai atvyko į Romą, kur abu sunkiai susirgo (vienuose šaltiniuose teigiama, kad „juodąja mirtimi“, t. y. maru, kituose – kad maliarija).

Pasveikęs Vinibaldas, kurio sveikata nebuvo itin stipri, liko Romoje tęsti studijų, o Vilibaldas tęsė savąją piligrimystę – išvyko į Šventąją Žemę. Gali būti, kad jis buvo pirmasis piligrimas iš Anglijos, nukakęs į šį pasaulio kraštą. Po maždaug septynerių metų kelionės Vilibaldas grįžo į Italiją ir tapo vienuoliu Monte Cassino.

Jo brolis Vinibaldas 730 m. grįžo į Angliją, gyveno čia trejus metus, ir susitarė su trečiuoju broliu bei keliais savo giminaičiais ir pažįstamais, kad lydėtų jį kelionėje atgal į Romą pradėti ten vienuolio gyvenimą.

Valpurga tuo metu tebegyveno Vimborne, kur įgijo išsilavinimą ir, laikui bėgant, tapo vienuole. Vimborno vienuolės kopijuodavo ir puošdavo rankraščius, taip pat kūrė Opus Anglicanum – dailius siuvinius aukso ir sidabro siūlais ant aksomo ar lino, dekoruotus brangakmeniais ir perlais. Toks angliškas siuvinėjimas buvo labai paklausus visoje Europoje. Šiame vienuolyne Valpurga praleido 26 metus.

737 m. Valpurgos dėdė (jos motinos brolis) šv. Bonifacas gyvenęs Romoje pakvietė savo sūnėnus padėti jam religiniame darbe Vokietijoje. 740 m. lapkričio 30 d. Vinibaldas atvyko į Tiuringiją ir po įšventinimo į kunigus buvo paskirtas vadovauti septynioms bažnyčioms. Vilibaldą Bonifacas įšventino 741 m. liepos 22 d. Eichštete, kur jis taip pat pradėjo misionierišką darbą.

Valburga su broliais irgi atvyko į Vokietiją, kad padėtų Bonifacui evangelizuoti vis dar pagoniškus vokiečius. Ji lotynų kalba aprašė savo brolio Vinibaldo gyvenimą jo keliones po Palestiną. Dėl to ji vadinama pirmąja tiek Anglijos, tiek Vokietijos autore moterimi.

Dėdė šv. Brunonas, Haidenheime pastatęs dvigubą vienuolyną, Vinibaldui patikėjo vadovauti vienuoliams vyrams, o Valpurgai – moterims.

Šv. Valpurga pasižymėjo pamaldumu, dorovingumu ir atjauta. Ji rūpinosi vargšais ir ligoniais, taip pat mokė vaikus rašto.

Valpurga mirė 777 arba 779 m. vasario 25 d. (įrašai neaiškūs) ir buvo palaidotas Heidenheime.

Netrukus po Valpurgos mirties ėmė sklisti neįtikėtini pasakojimai apie jos darytus stebuklus: audringos jūros nuraminimą, pasiutusių gyvūnų sutramdymą, beviltiškų ligonių pagydymą. Remdamasis liudijimais apie stebuklus, taip pat „karštais tikinčiųjų prašymais“, 870 m. gegužės 1-ąją dieną popiežius Adrianas II paskelbė Valpurgą šventąja, o jos palaikai buvo perkelti į Eichštetą.

Taip gegužės 1-oji tapo Valpurgijos (Valpurgos) diena, o paskutinė balandžio ir pirmoji gegužės naktis – Valpurgijos naktimi. Gal kiek ironiška, kad krikščionių misionierės vardas buvo pradėtas sieti su vienos iš pagoniškų švenčių, prieš kurias ji kovojo, pavadinimu.

Rekomenduojami video:
Straipsnis  0 komentarų
Reklama: skelbimai
Naujienos iš interneto

Rekomenduojame perskaityti

Kunigaikščio Vasilčikovo vežikas. Prieš I pasaulinį karą.

Birželio 24-oji senajame Jurbarke: sinodas, šventės, neskirtas žemės sklypas ir pabėgęs meškėnas  0

Parduotuvių nacionalizacija 1940 m.

Birželio 23-oji senajame Jurbarke: reklamos, kelionės, ekskursijos, bravoras ir gimnazijos užėmimas  0

Iš kairės: J. Giedraitis, B. Liesis, J. Bikinas, A. Žukauskas-Vienuolis, A. Giedraitis, 1936 m.

Birželio 22-osi senajame Jurbarke: Skirsnemunės pavasarininkai, sunki kelionė garlaiviu ir tragiška nelaimė gatvėje  0

Jurbarko vaizdas iš viršaus

Birželio 21-oji senajame Jurbarke: spirito kontrabanda, suvažinėtas šoferis, parodos ir skautų stovykla  0

Birželio 21 d. laikraštyje „Mūsų laikas“ skaitykite

Birželio 21 d. laikraštyje „Mūsų laikas“ skaitykite  0

Jurbarko ligoninės gydytojai ir personalas 1934 m.

Senasis Jurbarkas birželio 20-ąją: mokytojų vasaros kursai, vagystė iš bažnyčios, šventės ir tiltas per Nemuną  0

Vaizdas po didžiojo Jurbarko gaisro 1940 m. liepos 7 d.

Birželio 19-oji senojo Jurbarko apylinkėse: nelaimingos rungtynės, varžytynės, gaisrai ir policijos viršininkų paskyrimai  0

Girdžių šauliai 1938 m.

Birželio 18-oji senajame Jurbarko krašte: šaulių šventė, blogas susisiekimas, atlaidai ir audra  0

Vydūnas Jurbarke 1934 m.

Birželio 17-oji senajame Jurbarko krašte: naujos urėdijos, pavogtas dviratis, Vydūno vizitas ir miškų gaisrai  0

Birželio 16-oji senajame Jurbarke: susišaudymas su vokiečiais, žiauri motina, jaunalietuvių vadai ir mokyklų šventė

Birželio 16-oji senajame Jurbarke: susišaudymas su vokiečiais, žiauri motina, jaunalietuvių vadai ir mokyklų šventė  0

Naujosios valdžios surengta demonstracija Jurbarke 1940 m. birželio 29 d.

Birželio 15-oji senajame Jurbarke: nuo incidentų su vokiečiais 1919-aisiais iki šalies okupacijos 1940-aisiais  2

Girdžių pavasarininkų ekskursija Vytėnuose 1937 m. liepos 11 d.

Birželio 14-oji senajame Jurbarke ir aplink jį: pasirengimas dainų šventei, pensijos knygnešiams ir kun . A. Petraičio sugrįžimas  0

Birželio 14 d. laikraštyje „Mūsų laikas“ skaitykite

Birželio 14 d. laikraštyje „Mūsų laikas“ skaitykite  0

Tilto per Mituvą statyba 1931 m.

Birželio 12 ir 13 d. senojo Jurbarko naujienos: krepšinio rungtynės, skautų veikla, nužudymas ir žaibo smūgis  0

Jurbarko vaizdas iš gaisrinės bokšto

Senasis Jurbarkas ir jo apylinkės birželio 11 d.: niokojanti audra, nubaustas girininkas, chuliganų darbai ir apdovanojimai  0

Procesija Klišių (dab. Vytauto Didžiojo) gatvėje

Birželio 10-oji senajame Jurbarke: pasikėsinimas į eigulį, arkivyskupo vizitas, Seimo rinkimai ir šventės  0

Žydas prekiautojas Jurbarke

Birželio 8 ir 9 d. senojo Jurbarko žinios: gaisras ant tilto, iškabos, šventės ir misijos Skirsnemunėje  0

Klojamas grindinys Vokiečių gatvėje (dab. K. Donelaičio)

Senasis Jurbarkas birželio 7 d.: sporto šventė, šeimos drama, motociklo avarija ir kitos naujienos  0

Birželio 7-osios laikraštyje „Mūsų laikas“ skaitykite

Birželio 7-osios laikraštyje „Mūsų laikas“ skaitykite  0

Vydūnas su Jurbarko gimnazijos mokiniais ir mokytojais 1934 m.

Birželio 6 d. senojo Jurbarko krašto naujienos: garlaiviai, Vydūno paskaita, gatvės, keliai ir šventės  0

Jurbarko progimnazijos mokytojai 1919 m.

Birželio 5-oji senajame Jurbarke: pavydo drama, rinkimai, gaisras ir aviacijos šventė  0

Jurbarko turgus

Birželio 4-oji senajame Jurbarko krašte: pinigai, skautų stovykla, chuliganų darbai ir pašventinta vėliava  0

Aktyvios Jurbarko moterys

Birželio 3-osios senojo Jurbarko naujienos: nelaimės Nemune, pradinukų šventė, nugyventas ūkis ir artėjantys rinkimai  0

Jurbarko prieplauka

Senasis Jurbarkas birželio 2 d.: netaktiški mokytojai, trūkumas urėdijoje, arklių lenktynės ir pašalpos bažnyčioms  0

Mūsų partneriai