Trys Karaliai

Trimis Karaliais tradiciškai pasibaigia kalėdinis laikotarpis arba saulės sugrįžimo minėjimai.

Trys Karaliai (Viešpaties Apsireiškimas, Epifanija) – Krikščionių Bažnyčios šventė (sausio 6; Lietuvoje keliama į sekmadienį tarp sausio 2 ir 8). Iškilmė, kurios liturgijoje garbinamas trigubas Viešpaties Jėzaus Kristaus Apsireiškimas – Betliejuje jį pagarbino išminčiai Kasparas, Merkelis, Baltazaras, Jordano upėje pakrikštijo Jonas Krikštytojas, Kanoje per vestuves Jėzus paversdamas vandenį vynu apreiškė savo garbę; pabrėžiama Jėzaus dievystė ir žmogystė bei Jo kaip Mesijo šlovė. Rytų Bažnyčioje Trijų Karalių šventė visuotinai švenčiama nuo III amžiaus, Vakarų – nuo IV amžiaus pabaigos.

Tradicijos Lietuvoje

Sausio 6-oji mūsų krašte nuo seno vadinta: Krikštais, Atarašais, vėliau – Trimis Karaliais, o Latvijoje dar ir Žvaigždės arba Žvaigždžių diena. Ši diena laikoma 13 dienų trunkančio kalėdinio švenčių laikotarpio, vadinamo „tarpkalėdžiais“, „tarpušvenčiais“, „šventvakariais“, „vaišėmis“, pabaiga. Astronomiškai šis laikotarpis sutampa su Saulės „stovėjimo“ (lot. solstitium – Saulės stovėjimas) laiko pabaiga. Vadinamasis Saulės „stovėjimas”, tai laikas kai dienos trukmė beveik 2 savaites pastebimai nesikeičia, nes Saulė virš horizonto kasdien keliauja vis tą patį trumpiausią kelią. O sausio 6-ąją įgudusi akis jau gali pastebėti dienos Saulės kelio pailgėjimą pagal Saulės tekėjimo ir laidos vietos pasikeitimą arba pagal žvaigždynų padėtį. Sakyta, kad nuo Kalėdų iki Trijų Karalių „diena pailgėja per gaidžio žingsnį, arba tiek, kiek avinas pašoka į viršų“.

Etnologas Jonas Vaiškūnas Krikštų/Trijų Karalių šventės paprotį sodybos statinių duris ir net svarbius namų apyvokos daiktus ženklinti trimis kryžiukais sieja su trijų Šienpjovių žvaigždžių, pagal kurias buvo nustatomas dienos pailgėjimas po Kalėdų, sureikšminimu. „Manyta, kad pradėjus dienoms ilgėti, vėlės privalo iškeliauti atgal į Aną pasaulį, tad Krikštų išvakarėse kai kur buvo ruošiama atsisveikinimo su vėlėmis vakarienė, vadinama Kūčelėmis. Kad namų aplinkoje neužsiliktų nė viena nepageidaujama ano pasaulio būtybė, buvo „atrašinėjami“ pastatai ir daiktai. Ant gyvenamo namo ir ūkinių pastatų durų, o kartais ir ant namų apyvokos daiktų, šeimininkas švento židinio anglimi, o vėlesniais laikais bažnyčioje šventinta kreida, žymėdavo tris kryželius + + + . Šio ženklinimo svarbą primena ir šventės pavadinimai – Atarašai bei Krikštai. „Dedant krikštus“ iš sodybos išrašomi, išprašomi svečiai iš Anapus“.

Tai žiemos švenčių pabaigtuvės, kuriose svarbus buvo gyvybės medžio jovaro motyvas.

Nuo seno tą dieną vaikščiodavo persirengėliai (gandrai, arkliai, meškos ir kt.). Vyrai apsirengdavo senoviškais drabužiais, vaizduodami vaidilas, krivius, senovės karius. Kartais nešiodavosi saulės atvaizdą bei krivūlę. Jie lankė sodybas, giedodavo, linkėdavo namų šeimininkams sėkmės, gero derliaus, sveikatos, prašydavo dovanų, o už tai buvo vaišinami ir apdovanojami.

Po šios šventės pradėdavo samdyti žmones darbams.

Atėjus krikščionybei ši tradicija buvo sulieta su Trijų Karalių švente. Tuomet persirengėlių būrį papildė nauji karalių personažai. Krikščionybės laikais paplito paprotys ant durų bažnyčioje pašventinta kreida parašyti pirmąsias trijų karalių vardų raides: +K+M+B (Kasparas, Merkelis, Baltazaras). Kiekvienam karaliui skirtas kryželis prieš jo vardą, reiškia išminčiaus šventumą. Pačioje pradžioje kryželiai būdavo rašomi virš kiekvienos raidės, taip sujungiant kryžių ir karūną. Vėliau žmonės ėmė ženklinti savo namų durų staktas, tikėdami, kad užrašius šias raides namai bus apsaugoti nuo piktųjų dvasių.