Naujame žurnalo „Jurbarko laikas“ numeryje – žmonių ir vietų istorijos

Ruduo... Kartais saulė dar spindi beveik kaip vasarą, bet į sielą pamažu skverbiasi keistas ilgesys, prišaukiamas vis trumpėjančių dienų, gervių riksmo, grėsmingo elnių baubimo ir rūku užkloto Nemuno... Ir pajunti tada, kad laikas vis ratu, ratu... Kaip ir gyvenimas. Juk būna, kad vis ieškai, ieškai kažko naujo, o galiausiai paaiškėja, kad tiesiog grįžai prie seno, tik gerai pamiršto...

Istorija banguoja, straipsnyje apie Plokščius pastebėjo Giedrimė Didžiapetrienė, priminusi posakį, kad sunkūs laikai gimdo stiprius žmones, stiprūs žmonės kuria gerus laikus, geri laikai gimdo silpnus žmones, o silpni žmonės kuria blogus laikus...

Apsidairius aplink, atrodo, kad tie žodžiai pildosi. Nejau iš tiesų gyvenome taip gerai, kad nusilpome ir jau pradėjome kurti blogus laikus? Gal ne veltui naujajame televizijos sezone vis daugiau laidų apie praeitį, kai buvo sunkūs laikai ir stiprūs žmonės...

Naujajame „Jurbarko laiko“ numeryje rasite ir praeities, sunkių, bet labai įdomių laikų, ir žmonių, kurie visi ypatingi, kūrybingi ir neabejotinai stiprūs.

Rūtos Vasiliauskienės aprašyta netoli Vadžgirio įsikūrusio nuošalaus Lapgirių dvaro istorija stulbina neįprastais personažais. Ko tik ten nebūta: imperatorės favoritas, nesantuokinė dukra, maištingi bajorai ir valstiečiai, tėvą numarinęs sūnus... Šiandien dvaro parke ganosi karvės ir bitės, o rūmuose gyvena tik du vieniši, vienas kitą palaikantys žmonės.

Kitapus Nemuno – Plokščiai, dabar garsėjantys visoje Lietuvoje savąja upe-gatve. O anksčiau Plokščiai buvo dar garsesni – pas čia gyvenusį lietuvybės puoselėtoją Petrą Kriaučiūną, apie kurį Jonas Jablonskis yra pasakęs, kad „žymesnio už jį žmogaus tuomet nebuvo Suvalkų žemėje“, laivais Nemunu plaukdavo daugybė lietuvių kalbos tyrinėtojų iš viso pasaulio.

Į žurnalo puslapius grįžo kalba apie kalbą, tiksliau, jurbarkiškių šnektą. Kodėl jurbarkiškiai tujina tėvus ir artimuosius, tuo piktindami kaimynus iš kitapus Nemuno, aiškinasi Antanas Gvildys. O aš vis prisimenu klasės draugę, kuri savo mamai kartą įpykusi pasakė: „Jūs, mama, idiotė.“ Gal, sakau, tuomet jau geriau vartoti „tu“, juo labiau, kad, pasak kalbininkų, tai esanti ne tik mūsų tarmės, bet ir būdo ypatybė.

Sustabdytų akimirkų svečias –  vienas geriausių Lietuvos fotografų, ne kartą laimėjęs „Auksinio kadro“ apdovanojimą, Andrius Ufartas iš Kaimelio. Jo nuotraukų rasite respublikinėje žiniasklaidoje prie svarbiausių Lietuvos įvykių, o feisbuke – ypatingų kadrų, fiksuojančių gamtą, žmones ir rūsčios romantikos kupiną žemdirbio triūsą.

Lina Juškaitienė pristato jaunosios kartos atstovę – menininkę ir menininko proanūkę Eglę Blažiūnaitę, šiuo metu gyvenančią ir kuriančią Jurbarke ir turinčią ne tik polėkio bei kūrybinių ambicijų, bet ir savo nuomonę bei drąsų žvilgsnį į pasaulį.

Vokietijoje jau daug metų gyvenimą kurianti jurbarkietė Nijolė Bruder aiškiai sako: „Man neįdomūs lengvi keliai“. Nijolę kalbino jos buvusi klasės draugė Danutė Matelienė.

Drąsos ir atkaklumo netrūksta choreografei Jolantai Telišauskienei, kuri niekada nesuabejojo savo gyvenimo kelio pasirinkimu, o siekis viską daryti tobulai padeda jos vadovaujamiems kolektyvams „Šypsena“ ir „Nemunėlis“ jau daug metų išlikti tarp mėgėjų meno elito.

Norite sužinoti, kaip išgyventi šimtą ir daugiau metų – skaitykite Daivos Bartkienės straipsnį apie viešviliškę Valeriją Dakauskienę, į kurios patarimus verta įsiklausyti, nes ji  jau pradėjo 103-sius metus.

O paslaptį, kaip būti dar ir laimingu, išduos Raimondas Buitkus savo esė „Į gyvenimo trukmę neįskaičiuojamas laikas“. Jo patarimas toks paprastas, kad dažnai jį pamirštame: skirkime laiko sau, darykime tai, kas mums patinka, pavyzdžiui, pasidžiaukime tėvo ir sūnaus, Eugenijaus ir Pauliaus Ignatavičių, poetiniu dialogu, pasigaminkime Upės Pievos ūkio virtuvės šefo iš Airijos Šono siūlomų patiekalų. Skaitykime „Jurbarko laiką“.

Gero skaitymo.

Leidėja Oksana Mazur