Gegužės 4-oji – Šventojo Florijono, ugniagesių globėjo, diena.

Gegužės 4-ąją krikščioniškajame pasaulyje švenčiama ugniagesių, o taip pat ir kitų su ugnimi susijusių profesijų – kepėjų, kalvių, metalurgų, kaminkrėčių – globėjo šventojo Florijono diena.

Klestėjęs viduramžiais, kai su ugnimi susijusios nelaimės buvo neatsiejama kasdienio gyvenimo dalis, Šv. Florijono kultas atgijo XIX–XX a. vėlgi ieškant globos gaisrų, katastrofų bei epidemijų atvejais. Daugelyje Europos šalių Šv. Florijono dienos proga buvo rengiamos šventės visuomenei, organizuojami ugniagesių pasirodymai.

Lietuvoje šv. Florijono diena buvo minima iki II-ojo Pasaulinio karo, o atkūrus nepriklausomybę ji vėl tapo ugniagesių ir gelbėtojų profesine švente.

Siekiant priminti Lietuvos gyventojams apie ugniagesių pasiaukojantį darbą bei nevaldomos ugnies keliamą pavojų, ugniagesių globėjo Šv. Florijono diena, minima gegužės 4 d., 2014 m. įrašyta į Atmintinų dienų įstatymą.

Kas buvo šv. Florijonas

Florijonas gimė Cetyje (dabar Zeiselmaueris), netoli Vienos, kariškio šeimoje ir tarnavo romėnų legione. Imperatoriaus Diokletiano (284–305) laikais jis buvo nukankintas už Kristaus mokslo išpažinimą. Pasakojama, kad romėnų karys Florijonas, tuo metu gyvenęs Manteme, sužinojo, jog Lince suimti keturiasdešimt krikščionių. Norėdamas jiems padėti jis skubėjo į Lincą, tačiau prieš įžengdamas į miestą, sutiko keletą karių, kuriems pasisakė esąs krikščionis. Šie jį suėmė ir nuvedė pas savo vadą. Kankinimais buvo bandoma jį priversti išsižadėti Kristaus, bet Florijonas nesutiko. Jis buvo nuplaktas ir pririšus jam prie kaklo girnapusę paskandintas Enso upėje. Nuosprendis buvo įvykdytas 304 m. gegužės 4 d. Girnapusė saugoma šv. Florijono bažnyčios kriptoje, netoli Linco, Austrijoje.

Jo našlė Valerija slapčia palaidojo kūną savo ūkyje, toje vietoje dabar yra Šv. Florijono miestas. Virš jo kapo VI amžiuje buvo pastatytas Augustino vienuolynas. Florijono palaikai neilgai ten išliko, nes buvo išvežti į Romą. 1183 metais Lenkijos kunigaikštis Kazimieras II Teisusis (1177–1194) ir Krokuvos vyskupas Gedeonas paprašė popiežiaus Liucijaus atiduoti šv. Florijono palaikus kaip apsaugą nuo rusų. Taip šventojo palaikai buvo perkelti į naujai pastatytą šventovę Krokuvoje ir jis tapo Lenkijos globėju. Valdant Karoliui IV, keletas relikvijų perkelta į Šv. Vito katedrą Prahoje ir kitas Čekijos bažnyčias.

Viduramžiais šios šv. Florijono palaikų dalelės saugojo miestus nuo gaisrų, nes Florijonas, mirtinai nukankintas vandenyje, tapo ugniagesių globėju. Be to, pagal legendą, šv. Florijonas, vadovaudamas karių būriui, vienu kibiru vandens užgesino degantį kaimą.

Šv. Florijono atvaizdas atsirado miestų herbuose, ant miestų vartų, bažnyčių bokštų, jo statulos – miestų ir kaimų aikštėse.

Lietuvoje nuo senovės nuo gaisrų saugo šv. Agota ir šv. Florijonas. Paminklai su šv. Agota būdavo statomi kaimuose, sodybose, prie gyvenamųjų namų, o šv. Florijonas dažniausiai statomas miesteliuose. Žemaičiai Florijoną vadina „Pliurijonu“. Jis vaizduojamas stovintis, dešinėje rankoje laikantis dubenėlį arba kubilėlį su vandeniu, kairėje – ietį arba vėliavą. Šalia stovi degantis namelis arba bažnyčia, ant kurios šventasis ir „lieja“ vandenį. Apsirengęs jis romėnų kario drabužiais, su šalmu arba kepure ant galvos. Tikėta, jog, kartą ištikus gaisrui, būtinai reikia pastatyti koplytėlę su šv. Florijono skulptūra taip, kad šventasis matytų sodybos trobesius, ir daugiau gaisrų nebūsią.