Adventas: ko laukiame?

Kai miestuose jau įžiebtos kalėdinės eglės, gatvės išpuoštos lemputėmis, daugeliui prasidėjo šventų Kalėdų laukimas, o krikščionims – ir advento („adventus" – lot. „atėjimas") laikotarpis. Šventės įneša džiaugsmo, meilės į mūsų gyvenimą – suteikia progą pasakyti savo artimiesiems, jog juos mylime, tai įkūnyti ilgai ruošta kalėdine dovanėle.

Prakartėlės primena šeimų džiaugsmą ir vargus, gimus vaikeliui, mūsų pačių vaikystę. Tačiau krikščionims – tai dar daugiau. Jonas savo Evangelijoje rašo: „Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ir ji atėjo į šį pasaulį. Jis buvo pasaulyje, ir pasaulis per jį atsiradęs, bet pasaulis jo nepažino. Pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė. Visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais – tiems, kurie tiki jo vardą, kurie ne iš kraujo ir ne iš kūno norų ir ne iš vyro norų, bet iš Dievo užgimę" (Jn 1, 9-13). Kaip tada, Betliejuje, Marijai ir jos pilve esančiam kūdikėliui Jėzui buvo užvertos daugelio žmonių durys ir širdys, taip ir dabar Jėzų – tikrąją pasaulio šviesą, per kurią atsirado mūsų visata – priima nedaugelis. Visgi priima piemenys – tie vargstantys visų paniekinti mažutėliai. Panašiai kaip sėklą vaisingai priimanti žemė yra tik ta, kuri prieš tai buvo gerai išvagota, išdirbta, išpurenta, taip ir ir Jėzų – pasaulio Šviesą – priima ir Jo laukia tie, kurių veidai ir istorijos išvagotos gyvenimo kančių ir išbandymų, kurie paragavo daugelio netikrų dalykų ir, supratę, kad jie neatneša laimės, ėmėsi ieškoti to, kas tikra...

Adventą išgyvensime vaisingai, jeigu, nelaukdami sunkių gyvenimo išbandymų, patys išravėsime savo sielos piktžoles, nugramdysime tai, kas kietina mūsų širdis, skirsime vietos ir laiko pažinti Dievą maldoje. Tuomet Mergelė Marija ir Šventoji Dvasia galės paruošti mūsų širdyse vietos savo Sūnui Jėzui – mūsų ir pasaulio Gelbėtojui, kuris trokšta tapti kiekvieno iš mūsų Draugu ir padovanoti kiekvienam pačią brangiausią pasaulyje dovaną – save patį ir savo ramybę.