Grumuldžių sėkmės istorija: nuo senos trobos iki klestinčio kaimo turizmo verslo

Sėkmės istorijų herojais paprastai tampa tie, kurie moka ne tik įžvelgti užslėptą grožį, bet ir jį atskleisti; kurie turi idėjų ir nebijo dėl jų rizikuoti bei išsišokti. Tie, kurie dirba tai, ką išmano ir ką labiausiai mėgsta. Ir svarbiausia, kai prie tų idėjų įgyvendinimo prisideda visa šeima. Visi šie apibūdinimai tinka žinomai jurbarkiečių šeimai, Grumuldžiams, kurie sukūrė sėkmingą šeimos verslą. Gyvenimo laimę ir prasmę atrado kaimo turizmo sodyboje.

Pasakojimą pradėsime nuo to, kad penktadienį Jurbarko miesto ir verslo šventės metu vyks verslo konferencija, kurią vainikuos pačių rajono verslininkų pasakojamos patirtys. Verslo tarybos narių, pačių verslininkų pageidavimu, sėkminga patirtimi pakviesti pasidalyti ir Grumuldžiai.  Penktadienį konferencijos dalyviams apie verslo patirtį pasakos Antanas Grumuldis, o „Mūsų laikas“ sugalvojo pakalbinti jo sūnų Julių Grumuldį, kaimo turizmo sodybos „Vila Bisena“ šeimininką, virtuvės šefą. Julių kalbinome pirmadienį, gegužės 1-osios išvakarėse. Prie pokalbio prisijungė jo žmona Lijana ir mama Raimonda. Mus pirmiausia pasitiko amsėdama Antano Grumuldžio numylėtinė Mėta. Juokavome, kad pamatyti šią kalytę – geras ženklas. Mat, Mėtą čia atsiveža ir ji po visą teritoriją gali laisvai vaikštinėti, kai sodyboje yra nedarbo diena, nevyksta jokios šventės. Kai kaimo turizmo sodyba užsakyta – Mėtos nematyti. Šeimininkams nesinori, kad jų svečiai jaustųsi nepatogiai ir nesaugiai. Mėta jau sena, irzloka, todėl gali aploti. „Užtat kačių pamato. Daug čia jų ateina“, – šypsosi Lijana, pridurdama, kad su šia vieta paveldėjo ir visas kaimo kates. Nė neatsimena, kiek išdovanojo, kiek sterilizavo. „Užsiimame ir socialine veikla“, – juokavo Julius.

Lijana ir Julius Grumuldžiai savo svečius sutinka kaimo turizmo sodyboje „Vila Bisena“ buvusios viralinės vietoje.

Julių sužavėjo gamta, kalnas, vaizdas nuo kalno. Ant kalno neliko nė vieno seno pastato – Grumuldžiai visus juos nugriovė ir naujus pastatė.

Kodėl norėjosi verkti mamai

Šios šeimos verslas prasidėjo nuo Juliaus idėjos nusipirkti sodybą. Vyriausias Antano ir Raimondos Grumuldžių sūnus savo vizijose regėjo  gražią sodybą su dideliu sodu. Svajojo apie tokią, kurioje galėtų imtis savo išsvajoto kaimo turizmo verslo. Prireikė dvejų metų, kol tokią vietą surado. Maždaug prieš septynerius metus jo akys užkliuvo už skelbimo, kad Kartupėnų kaime parduodama sodyba. Nuvažiavo apžiūrėti ir... ją įsimylėjo iš pirmo žvilgsnio. Julius iš karto patikslina, kad jį sužavėjo ne pastatai, o aplinka, gamta, kalnas, vaizdas nuo kalno. „Buvo labai gražu“, – sako vyras, prisiminęs, kad pirmą kartą čia apsilankė rudenį. Ant kalno buvę seni pastatai – sena medinė troba, viralinė, senas tvartas ir arklidės – vaizdo, švelniai tariant, nepuošė. Paaiškėjo, kad trobos šeimininkė, mirus vyrui, nusprendė sodybą parduoti ir išsikelti gyventi į Vytėnus. Julius nupirko sodybą, pamažu ir žemę apie ją supirko. Apie 20 hektarų.

Vyras šypsosi, kad jis iš Grumuldžių šeimos bene vienintelis šioje vietoje grožį ir įžvelgė. Raimonda, Juliaus mama, pirmą kartą šią vietą pamačiusi, už galvos susiėmė. Taip jai čia baisu pasirodė. „Kai atvažiavau čia, man norėjosi verkti“, – prisipažįsta Raimonda, vėliau prasitarusi, kad atkalbinėti sūnaus vis dėlto nepuolė. Žinojo, kad jei ne čia sūnus kurs verslą, tai kur nors kitur.

Julius prisimena ir brolio Simo žodžius. Šis griežtai pareiškė, kad daugiau nė kojos čia nekels

.Juliumi pasitikėjo jo tėtis Antanas. Palaikė ir jo žmona Lijana. Ji prisimena, kaip Julius ją pirmą kartą atsivežė šios vietos parodyti – kaip per kliošynus vežimėliu negalėjo pravažiuoti. Moteris tvirtina, kad jai tikrai nebuvo baisu. „Aš tokia, kad man niekas nebaisu. Visada sakau vyrui eiti tik pirmyn. Vyru labai pasitikiu“, – nuoširdžiai paaiškina Lijana. Ji iš karto įvertino, kad ši vieta strategiškai patogioje vietoje. Tinkamu atstumu nuo plento – patogu privažiuoti ir judėjimas netrukdo.

„Na, argi čia negražu?“ – šnekantis Julius klausia šalia sėdinčios mamos. „Dabar tai gražu“, – šypsosi mama. „Bet tai vaizdas nepasikeitė. Medžiai tie patys“, – šypsosi Julius, žvelgdamas į kalno apačioje sužaliavusius medžius.  

Šiukšlės ir srutos

Tik vaizdas apačioje, ko gero, per tuos metus ir nepasikeitė. Ant kalno neliko nė vieno seno pastato – Grumuldžiai visus juos nugriovė ir naujus pastatė. Prieš tai išvežė šiukšles. „Jūs neįsivaizduojate, kiek mes šiukšlių išvežėme. Kokias penkias mašinas“, – prisimena Julius. Senieji gyventojai visas atliekas užkasdavo čia pat, pašonėje. Siaubą kėlė ir tvarto vietoje buvusi žemė. Ji tiek buvo permirkusi srutų, kad teko kokius 6 metrus žemių iškasti, kad guminiai batai neklimptų. Tokia pliurzė buvo.

Vietoje senų pastatų išdygo visiškai nauji. Senos trobos vietoje – medinis viešbutis, kuriame telpa 15 dviviečių kambarių. Tvarto vietoje – didžiulė kaimo turizmo sodyba su keliomis didelėmis salėmis – kur ir vyksta visos užsakytos šventės. Viralinės vietoje, kur anksčiau senieji šeimininkai kiaulėms maistą virdavo, dabar vestuvininkai sveikina jaunuosius, o įprastą dieną prie staliukų susėdę jaunieji šeimininkai priima svečius ar klientus.

Grumuldžiai ne tik naujus pastatus statė, bet ir kraštovaizdį ant kalno dirbtinai suformavo. Pasakoja, kad šlaitas ties senąja viraline buvo toks status, jog vestuvininkai galėjo nugarmėti – teko šlaitą nuožulnesnį padaryti.

Pirmiausia šioje teritorijoje, į miško pusę, išdygo pavėsinė. Toje vietoje buvęs trobos savininkas, kaip kaimynai pasakoja, samagoną virdavo. Grumuldžiai dabar retai į tą pavėsinę nueina. Kai sužaliuoja, jos per lapiją beveik ir nematyti.

Vietoj nugriautų arklidžių, už pušelės, Grumuldžiai dar nieko nepastatė, bet planų turi. Šioje vietoje norėtų pastatyti dar vieną viešbutį, tik su didesniais kambariais, nes to pasigenda jų klientai.

Senųjų pastatų nėra, bet jie yra išlikę vestuvinėse Juliaus ir Lijanos Grumuldžių nuotraukose. Jiedu prie senosios viralinės ir susituokė.

Tiesa, iš senųjų laikų yra likęs vienas pastatas. Tai senas rūsys, ant kurio Grumuldžiai naują namelį pastatė. Ir dar senuosius laikus mena medžiai. Eglė, obelys, pušis, ąžuolas, riešutmedis, kaštonas. Juos specialiai paliko. Stengėsi gamtą išsaugoti. „Bet mūsų vestuvinis ąžuolas neprigijo“, – įsiterpė Lijana.

Visam tam grožiui iškilti prireikė dvejų metų. Tiek truko naujų pastatų statybos. Tie pirmieji keli metai buvo sunkūs ne tik tuo, kad Juliui reikėjo statybomis rūpintis, prižiūrėti. Slėgė ir piniginiai reikalai. Julius pasakoja, kad nė vienas bankas jo idėja nepatikėjo. Patikėjo ir paskolą davė vienintelė kredito unija. Sako, dar pasisekė ir tuo, kad kaip tik tuo metu galėjo teikti paraišką Nacionalinei mokėjimų agentūrai – gavo lėšų kaimo turizmo plėtrai. Šį verslą Raimonda vadina beprotiška investicija, kuri niekada neatsipirks. „Kaimo turizmas nėra toks verslas“, – sako Julius. „Tik tiek, kad darbo vietą susikūrė“, – priduria jo mama.

Senas tvartas ir arklidės vaizdo nepuošė.

Sezonas užimtas

Sėkmė šią sodybą lydėjo nuo pat pradžių. Ketvirtą sezoną skaičiuojanti Grumuldžių kaimo turizmo sodyba užsakymų turi tiek, kad jau užsakyti visi vasaros savaitgaliai ir net rudens. Sezonas trunka nuo Velykų iki Vėlinių. Panašus užimtumas buvo ir ankstesniais metais.  Lijana priduria, kad kiti, kas turėjo įdirbį šioje sferoje, stebėjosi, kaip jų sodyba taip greitai įsivažiavo.  „Mums niekada nebuvo blogai“, – sako abi moterys. Grumuldžių sodybą ypač pamėgo vestuvininkai iš Tauragės, Kauno, Šakių, Raseinių. „Mūsų Lietuva nedidelė, todėl klientai gali būti iš bet kur“ , – sako Julius. Ir mama, ir žmona kartojo tą patį, kad greičiausiai užsakovus traukia pats Julius. Lengvai bendraujantis, lanksčiai viską derinantis. Be to, puikus virėjas. Moterys šypsosi, kad tie užsimezgę ryšiai ne tik su užsakovais nenutrūksta, bet ir į draugystę pereina. Julius pripažįsta, jog dažnai taip nutinka, kai užsakovai tampa jo feisbuko draugais.

Ir statybų pabaigtuvės, ir vestuvės

Grumuldžiai iki šiol bendrauja su savo pirmaisiais užsakovais. Feisbuke tarp Juliaus draugų yra pora, gyvenanti Norvegijoje. Būtent jie buvo pirmieji „Vila Bisena“ klientai – Kartupėnuose atšoko savo vestuves. Grumuldžiai jas kuo puikiausiai prisimena. Tai buvo jiems visiškai nepažįstami žmonės iš tuometinio Vytėnų kaimo. Vestuvininkai juos patys susirado. Lijana pasakoja, kad tie vestuvininkai jau buvo susiradę kaimo turizmo sodybą, bet jaunosios tėvui nepatiko sodybos šeimininko bendravimas. O jiems Grumuldžių sodyboje taip patiko, kad pats jaunasis pasagą nukalė ir Grumuldžiams padovanojo. Pastarieji tą pasagą pakabino virš kaimo turizmo sodybos durų, kur ji kabo iki šiol. Raimonda šypsosi, kad gal dėl tos pasagos jiems viskas taip gerai ir klojasi.  Prisiminimai apie šias vestuves Grumuldžius pralinksmina. Julius paaiškina, kad „Vila Bisena“ statybos darbų užbaigimas sutapo su šių vestuvių data. „Įsivaizduokite, kad ateina jaunoji su savo mama, susineša daiktus, o pas mus dar durų nėra. Bet sakome, kad viskas bus gerai“, – juokiasi Lijana. Abi moterys kvatoja prisiminusios, kaip Julius iš virtuvės, kur gamino maistą vestuvėms, lėkdavo ant kelio padirbėti – privažiavimas prie sodybos dar nebuvo baigtas tvarkyti. Kai buvo jaunieji atvažiavę apžiūrėti, viduje vatos kyšojo, o ant langų – plėvelė.

Julius Grumuldis džiaugiasi, kad jų verslas ir piliakalnis yra kaip kumštis. Piliakalnis ir pavadinimą sodybai paskolino.

Pirmiems vestuvininkams Grumuldžių sodyboje taip patiko, kad pats jaunasis pasagą nukalė ir Grumuldžiams padovanojo.

R. Bakšienės nuotraukos.

Pilną straipsnį galite skaityti gegužės 4 d. numeryje 18. Jį rasite čia.