Ant podiumo - jurbarkietės tapytos šilko tunikos

Tarp originaliausių šalies kūrėjų gaminių – ir jurbarkietės tautodailininkės Romarikos Pikelienės ant šilko tapytos tunikos. Savo pomėgį jurbarkietė po truputį paverčia verslu.

Jurbarko miesto ir verslo dienos mugėje, ko gero, pastebėjote savo unikaliais gaminiais prekiaujančią tautodailininkę jurbarkietę Romariką Pikelienę, kurią pažinti labai paprasta. Jos gaminiai – pačios tapytos šilkinės tunikos, skarelės, šaliai, apyrankės ir net kaklaraiščiai. Romarika pastarosiomis dienomis gyvena pakiliomis nuotaikomis. Įvairių mugių ir parodų dalyvė balandžio 30 dieną grįžo iš Šiauliuose vykusios mados ir dizaino mugės „Design for life“, kurios pagrindinis tikslas – suburti įdomiausius šalies kūrėjus bendrai idėjai ir kartu pristatyti dizaino gaminius. Mugėje pristatyta 21 kolekcija, daugiau kaip 100 originaliausių Lietuvos kūrėjų, tarp kurių ir jurbarkietė Romarika, vienintelė šioje mugėje pristačiusi drabužius iš natūralaus šilko. Ant podiumo žingsniavo manekenės, pasipuošusios pačios Romarikos tapytomis šilko tunikomis. Romarika čia pristatė dešimt specialiai šiai parodai tapytų tunikų, išpuoštų Romarikos tapytais drugeliais, žiedais ir kitais panašios stilistikos elementais.

Prieš tai savo gaminius ji pristatė mugėse Klaipėdoje ir Panevėžyje.

Moteris šypsosi, kad norėjo, kad jos tunikose dominuotų žalia spalva, bet, juokiasi, kad gavosi kaip visada – tunikose vis tiek „prasimuša“ mėlyna spalva, kuri yra jos mėgstamiausia.

Romarika pati savo tunikų pristatymą Šiauliuose vadina pirmu blynu. Mananti, kad jis gavosi nei prisvilęs, nei žalias, bet tai žingsnis pirmyn, arba dar vienu laipteliu aukštyn. „Ir reklama, ir patirtis“, - paprastai sako ji.

Romarika savęs verslininke nevadina. „Esu menininkė. Tautodailininkė“, - šypsosi ji, pripažindama, kad jos pomėgis, kad ir ne taip lengvai, kaip norėtųsi, bet pastaruosius metus virsta verslu.

Jurbarkietė maždaug prieš vienerius metus metė darbą vienoje savivaldybės įmonėje, kad galėtų imtis savo pomėgio - tapyti ant šilko. Rimtu veidu sako, kad mesti darbą įsidrąsino, kai pradėjo sportuoti. Šypsosi, kad, matyt besportuojant ne tik kūnas, bet ir smegenys sutvirtėjo. „Jei ne sportas, kažin ar būčiau iš darbo išėjusi“, - pasakojo ji, pripažindama, kad mesti darbą galėjo dar anksčiau, kai energijos turėjo daugiau, kuomet per dieną galėdavo nutapyti po septynias šilko skareles, nuo kurių savo verslą ir pradėjo. Šypsosi, kad norėtų ir stengiasi kurti pagal darbinį grafiką, bet dažniausiai taip nepavyksta. „Menininkas lieka menininku“, - šypsosi ji.

52 metų jurbarkietė nesigaili savo sprendimo - tikina nebijanti iššūkių. Romarika ragina jų nebijoti ir kitas moteris. Taip gyventi yra įdomiau, įsitikinusi ji. „Nėra ko prarasti“, - paprastai sako ji.