Vaikų skiepijimas: mokslo faktai paneigia visus mitus

Nuo 2010-ųjų metų Lietuvoje vaikų skiepijimo rodikliai pradėjo mažėti po keletą procento dalių. Viena svarbiausių to priežasčių įvardijamas žmonių negebėjimas įvertinti kylančios rizikos. Klaidingai manoma, kad ligos dingo ir niekas jomis nebeserga, tad kyla klausimas: kam skiepyti save ir savo vaikus?

Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Užkrečiamųjų ligų valdymo skyriaus vyriausioji specialistė Daiva Razmuvienė pabrėžia, kad šiuo metu klastingų ligų atvejų sparčiai daugėja, todėl privalu remtis statistika, mokslu ir oficialių šaltinių pateikiama informacija.

Skiepijimo mastai mažėja

Pandeminiu laikotarpiu daugelis pasaulio šalių buvo susikoncentravusios į koronaviruso infekcijos suvaldymą. Kai kurios šalys net laikinai sustabdė skiepijimą nuo kitų infekcijų tam, kad greičiau ir efektyviau sumažintų pandemijos padarinius.

Anot D. Razmuvienės, dabar, laikotarpiu po pandemijos, Pasaulio sveikatos organizacija ir kitos tarptautinės sveikatos priežiūros organizacijos skelbia tai, kad būtina planuoti išlyginamuosius skiepijimus vaikams,  kurie buvo atidėti ar nebaigti pandeminiu laikotarpiu. Labai svarbu padidinti skiepijimo aprėptis ar pasiekti bent jau tas, kurios buvo iki pandemijos.

„Pagal vaikų skiepijimo kalendorių vaikai skiepijami nuo 14 infekcijų. Remiantis praeitų metų statistika, matome, kad skiepijimo nuo 12 infekcijų aprėptys sumažėjo, tik nuo 2 – padidėjo nedideliu procentu. Taigi situacija Lietuvoje blogėja“, – pažymėjo specialistė.

Grįžta seniai pamirštos ligos

Dabar didžiausią grėsmę dėl nukritusių skiepijimo aprėpčių kelia tymai, epideminis parotitas ir raudonukė.

„Tik 86,5 proc. dvejų ir septynerių metų vaikų yra paskiepyta nuo šių ligų. Tai – maži rodikliai Lietuvos mastu, kadangi, norint suvaldyti grėsmę, pavyzdžiui, tymų infekcijos, reikia pasiekti 95 proc.“, – apie nukritusius skiepijimo rodiklius kalbėjo specialistė. Ji pabrėžė, kad kiekvienai infekcijai suvaldyti reikalingos skirtingos skiepijjimosi aprėptys. Tačiau mažiausiai turėtų būti bent 90 proc.

D. Razmuvienės teigimu, kai garsiai nešnekame apie tokias rimtas infekcijas kaip, pavyzdžiui, raudonukė, – duodame tėvams impulsą neskiepyti savo vaikų, nes jie nebeįžvelgia jokios grėsmės.

„Nuo 2008 metų iki 2018 metų Lietuvoje buvo registruoti tik 5 raudonukės atvejai. Remiantis 2022 metų gruodžio mėnesio duomenimis, registruotas raudonukės atvejis nėščiai moteriai, kuriai nėštumas baigėsi nesėkmingai. Kitas atvejis registruotas šių metų vasario mėnesį. Tad jau įžvelgiame tendenciją, kad raudonukės atvejų atsiranda kas kelis mėnesius, kai anksčiau per dešimtmetį turėjome tik 5. Tai kelia didžiulį nerimą“, – kalbėjo specialistė.

Kyla invazinių infekcijų grėsmė

Taip pat Lietuvoje per kelerius metus stipriai išaugo invazinių – meningokokinės, pneumokokinės ir haemopfilus influenzae B  infekcijų užsikrėtimų skaičiai. „Anksčiau buvo fiksuojama po keletą atvejų per metus, o praėjusiais metais turėjome 13 meningokokinės infekcijos atvejų, iš kurių 2 baigėsi mirtimi, pneumokokinės – 88 atvejai, iš kurių 6 mirtys, ir haemopfilus influenzae B – 58 atvejai ir 1 mirtis“, – teigė D. Razmuvienė.

Invaziniųinfekcijų sukėlėjai į žmogaus organizmą patenka oro lašeliniu keliu, tačiau vėliau išplinta kraujo keliu ir gali sukelti pačias sunkiausias ligas, tokias kaip plaučių ar smegenų uždegimus, kraujo užkrėtimus.

„Kai Lietuvoje vaikai dar nebuvo skiepijami nuo meningokokinės B infekcijos, tėvai rinko parašus ir kreipėsi į valdžią prašydami, kad šis skiepas būtų finansuojamas valstybės biudžeto lėšomis. Tai pasiekus iš pradžių skiepijimo aprėptys leido valdyti šią infekciją. Tačiau praeitais metais nuo meningokokinės infekcijos liko nepaskiepyti net 5 tūkstančiai kūdikių“, – statistiką pristatė specialistė.

Laisvas pasaulis didina riziką

„Pamirštų“ infekcijų atvejai registruojami ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse, todėl D. Razmuvienė ragino itin atsakingai įvertinti šiandieninę laisvo pasaulio situaciją: „Mūsų šalis nėra užsidariusi nuo kitų ir ypač pastaraisiais metais dėl vykstančio karo sulaukiame nemažai pabėgėlių. Tarptautinės organizacijos skelbia, kad šiais metais Europoje jau užfiksuoti beveik 400 difterijos atvejų, kurie buvo įvežti iš kitų šalių.“

Anot specialistės, difterijai – oro lašeliniu būdu plintančiai infekcijai – išplisti visuomenėje, kurioje nėra pakankamos skiepijimo aprėptys, yra labai paprasta.

„Noriu priminti, kad mes nesame izoliuoti aukštomis tvoromis, kad pas mus iš kitų šalių nepapultų bakterinės ar virusinės infekcijos. Dėl to turime stebėti ir vertinti ne tik tai, kas vyksta mūsų šalyje, bet ir Europoje – visai netoli mūsų“, – sakė ji.  

Neatsidurkite dezinformacijos pinklėse

Specialistė akcentavo, kad šiais technologijų laikais informacijos gausa apsunkina tėvų ir globėjų gebėjimą atsirinkti teisingą ir patikimą informaciją.

„Net jei matote, kad straipsnyje yra kalbinamas medikas, atkreipkite dėmesį, ar jis kalba apie tai, ką išmano, pagal savo kompetenciją, kas yra straipsnio autorius“, – patarė ji.

Taip pat D. Razmuvienė pastebėjo, kad dezinformacija apie vakcinaciją dažnai būna orientuota į nepageidaujamus šalutinius poveikius, dėl kurių tėvai ir globėjai atsisako skiepyti vaikus: „Supraskime, kad bet kuri vakcina yra vaistas, todėl normalu, kad tai gali sukelti tam tikrų nepageidaujamų reakcijų: vietinių, kai dūrio vietoje atsiranda paraudimas, sukietėjimas, niežulys, arba bendro pobūdžio, kai pakyla temperatūra, padidėja limfmazgiai, jaučiamas silpnumas, gali atsirasti bėrimas. Visa tai yra visiškai normalu ir neturėtų kelti baimės.“

MLSAM 2301