Svečias iš Indijos kvietė pažinti save ir visatą

Net pora dienų svečias iš Indijos dr. Eeshankur Saikia, Gauhati universiteto, fizikos mokslų fakulteto asocijuotasis profesorius, užsiimantis astronomijos ir gamtos mokslų tyrinėjimais paskutinius 14 metų, kvietė į susitikimus-paskaitas Jurbarko viešojoje bibliotekoje. Šis žmogus, daug bendraujantis su savo mokiniais ir studentais, kad populiarintų mokslą, mielai pasidalino mintimis apie egzistuojančias paraleles tarp savęs ir visatos. „Jeigu mes suprantame SAVE per abu dalykus - mokslą ir mistiką, mes galime suprasi apie visatą ir Kūrėją, arba atvirkščiai. Tuo metu, kai astronomija ir kosmologija kalba apie amžiną visatą, meditacija sujungta su biofizika, kūno-proto-dvasios mokslas, kalba apie save“, - susitikimo metu kalbėjo profesorius.

Praėjusį penktadienį, birželio 13 d. Jurbarko viešosios bibliotekos didžiojoje salėje padiskutuoti apie tai, kaip susijęs mūsų kūnas ir protas su aplinka, susirinko tikrai nemažas būrys žmonių – jų tarpe buvo galima pamatyti gydytojų, pedagogų, rašytojų, kitų įvairiomis gyvenimo sferomis besidominčių žmonių. Prof. Eeshankur Saikia yra jurbarkietės vokiečių kalbos mokytojos Daivos Ambrutaitytės svečias – ji ir vertėjavo, ir talkininkavo į susitikimą susirinkusiems žmonėms. Profesorius iš Indijos, jau daugelį metų besigilinantis į astronomijos ir gamtos tyrinėjimus, norėjo ne tik pateikti savo visatos sampratą, bet ir duoti naudingų praktinių patarimų, padedančių žmonėms išsaugoti ar stiprinti sveikatą. Ši dalis, galima sakyti, buvo sunkiai įgyvendinta, nes keletas jurbarkiečių, užuot klausęsi paskaitos, nuolat nukreipdavo svečią savo išgyvenimų link. Tačiau tai irgi suprantama – jeigu randi panašiais dalykais besidomintį žmogų, žūtbūtiniai norisi parodyti, ką išmanai pats.

Profesoriaus Eeshankur Saikia paskaita buvo ir gana įdomi, ir tuo pačiu tarsi pakartojanti jau seniai žinomas tiesas. Pvz., kad mes visi – nuo pačių mažiausių vabaliukų iki didžiųjų žinduolių, nuo paprastos žolės iki milžiniškų medžių, nuo, kaip yra manoma, mąstančių būtybių – delfinų, banginių ir žmonių - esame lygūs, nes visi sudaryti iš tų pačių atomų. Net ir visata, tarkim Plutonio planeta, Saulė ar Mėnulis – visi turi tą patį bioenergetinį lauką, tą patį fotospektrą. Viena iš pagrindinių profesoriaus paskaitos minčių buvo ta, kad žmogus, priešingai nei tvirtina visos pasaulio religijos, negali iškelti savęs virš kitų būtybių – tiek gyvosios, tiek ir negyvosios gamtos, pvz. akmens. Nes, jo nuomone, akmuo yra lygiai toks pat kaip ir kiti gyvi organizmai – jis turi tą pačią molekulinę ir energetinę sandarą. Sunku būtų su tuo nesutikti, nes daugelis pasaulio kultūrų akmenis garbina arba net laiko gyvomis būtybėmis.

Svečias iš Indijos taip pat minėjo ir keletą skirtingų mūsų pasaulio suvokimo principų. Mūsų visuomenėje yra įprasta, kad pasaulyje egzistuoja keturi elementai – oras, žemė, vanduo ir ugnis. Vedantizme, kurį Eeshankur Saikia norėjo pristatyti jurbarkiečiams, yra ir dar vienas papildomas elementas – tai eteris arba taip vadinama nežemiška sfera. Paskaitoje buvo daug kalbėta apie Kosminę Sąmone, kuri persmelkia visa – mažiausią iš mažiausių ir didžiausią iš didžiausių. Tai vienovė skirtybėje, amžinoji visų elementų, gyvų ir negyvų, harmonija. Kai žmogus tai supranta, jis pastebi dieviškume visame kame, persiima rūpesčiu ir užuojauta.

Profesorius akcentavo, kad žmonių mąstymas yra dviejų tipų – vienas, jo žodžiais tariant, prožektorinis, yra nukreiptas labai siaura linkme – tai noras pirmauti, būti geriausiu, pasiekti karjeros viršūnę ir panašiai. Kitas mąstymas yra daug platesnis, jį svečias vadino šviesą skleidžiančiu – tai toks mąstymas, kai pasaulį suvoki ne vien materialiai, kai nori ne tik „uždirbti visus pasaulio pinigus“ ir tapti geriausias, įžymiausias ir visomis prasmėmis –iausias, bet matai pasaulį daug plačiau, galvoji ne tik apie save, bet daugiausia apie kitus ir mus supančią visatą. Tokio mąstymo pavyzdžiais jis pateikė Jėzų Kristų, Dalai Lamą, Motiną Teresę, Tėvelį Stanislovą ir kitus. Buvo daug kalbėta ir apie savojo aš suvokimą, dieviškąją žmogaus ir visos visatos prigimtį, tačiau ne tokią, kaip suprantama krikščioniškajame pasaulyje. Pasak prof. Eeshankur Saikia, krikščionybė, kaip ir kitos pasaulio religijos, žmogų iškelia virš visos gamtos kaip vienintelę mąstančią būtybę ir jį tarsi atskiria nuo gamtos. Vedantizmas atvirkščiai žmogų sutapatina su gamta, nes jis yra sudarytas iš lygiai tokių pačių medžiagų, kaip ir visa visata. Kuo labiau žmogus tai įsisąmonins, tuo geriau pažins ne tik save, bet ir jį supantį pasaulį.

Svečias taip pat kalbėjo apie garsų svarbą. Tarkim įžymusis garsas „om“, pasak Pitagoro „hum“, padeda surasti ryšį su vadinamuoju eteriu arba visata. Paklaustas, ar lietuvių kalboje jis neradęs tokio garso, E. Saikia teigė, kad nors lietuvių kalba ir laikoma artima sanskritui, tačiau iki šiol jokio atitikmens šiam garsui dar neaptikęs, tačiau, jo nuomone, toks garsas galėjęs būti pagoniškoje Lietuvoje. Klausimų profesoriui buvo užduota ir daugiau, pvz., kas atsitinka su žmogumi po jo mirties. Jo nuomone, niekas niekur nedingsta – kiekvienas organizmas po mirties išsiskaido į jau minėtus penkis elementus, o siela persikūnija vėl gyventi toliau – ir nebūtinai į žmogų.

Be pokalbių apie daugiau dvasinius dalykus, pasaulio sandarą ir amžinąjį gyvybės ratą, jis pademonstravo ir keletą praktinių patarimų kaip taisyklingu kvėpavimu išsigydyti įvairias ligas arba iš viso nesusirgti. Čia pat salėje gausiai susirinkusi publika juos ir išbandė. Gaila, kad tokių praktinių patarimų buvo mažai. Nors jo paskaitos tikslas buvo būtent toks – parodyti kuo daugiau įvairių pratimų, tačiau diskusijos apie visai kitus dalykus, klausimai, nesusiję su tuo, apie ką buvo kalbama, tam tiesiog nepaliko laiko. Prie praktinių patarimų, beje, būtų galima priskirti ir pasiūlymą patiems mums užsiauginti kuo daugiau daržovių ir vaisių. Jis labai stebėjosi, kad Lietuvoje, skirtingai nei Indijoje, yra tiek daug žalumos ir geros žemės, bet žmonės didžiuosiuose prekybos centruose masiškai perka dažniausiai iš kitur atvežtus chemiškai apdorotus žalumynus. Jo patarimas – jei turi nors menkiausią galimybę, nors mažiausią žemės lopinėlį – užsiaugink tai, ką paskui dėsi į burną, būsi ir sveikesnis ir žymiai žvalesnis.

Norintys padiskutuoti su prof. Eeshankur Saikia buvo kviečiami atvykti į biblioteką ir kitą dieną. Tokių žmonių atsirado nemažas būrys, tad dvi dienas trukę susitikimai atskleidė daugeliui dar nepažįstamą pasaulį.