Sportinė žūklė traukia žvejus į Jurbarką

 „Sportinė žūklė – žuvies viliojimo menas“, – įsitikinęs jurbarkietis Tomas Jasuda. Jis pats sportine žūkle susidomėjo prieš porą metų, kai žvejodamas Latvijoje artimiau susipažino su klubo „Žvejo kelias“ vadovu, „Feederinės“ arba dugninės žvejybos populiarintoju Ričardu Jankevičiumi. 

„Sportinė žūklė nuo mėgėjiškos skiriasi tuo, kad tu turi žuvį prisišaukti“, – aiškina Tomas, rodydamas įvairius masalus ir priemones, padedančias atvilioti žuvį. Tapti profesionaliu žveju nepigiai kainuoja – įranga, kuria žvejoja jurbarkietis, supirkta ne iš karto ir sumos už tokią siekia nuo kelių šimtų iki tūkstančių. „Vien meškerė su rite ir kitais priedais kainuoja 400 eurų“, – sako Tomas. Kas vandeny – jau tūkstančiais matuojama. 

„Mėgėjiška žvejyba štai tokia, – rodo į pakrantėje meškeres išsidėliojusius žvejus. – Jie atsineša po porą meškerių ir žvejoja. Dvi trys meškerės, skambaliukas ir laukimas. O sportinėje žūklėje reikia dirbti. Atėjęs atsidarau pašarus, maitinu žuvį, o paskui kas dvi tris minutes permetėju meškeres. Darbo daugiau, bet už tai kokie laimikiai paskui būna“, – šypsosi Tomas. Pasak jo, žuvis nebijo dažno meškerės kilnojimo ir pliaukšėjimo. Kai kurie žvejai kritikuoja, kad taip išplaukia pašaras. „Jis išplaukia, bet žuvis eina prieš srovę, ieško tos vietos, iš kur pašaras ateina, kas čia taip kvepia“, – aiškina sportinės žūklės žinovas.

Anksčiau ir Tomas buvo žvejys mėgėjas. Nors dar neišmoko visų sportinės žūklės gudrybių, jurbarkietis džiaugiasi dabar pagaunantis kur kas daugiau žuvies nei pavykdavo anksčiau. Didžiausia tokios žvejybos paslaptis – pašaruose ir žuvies atviliojime. „Reikia perprasti žuvį. Skenuoti dugną, parinkti pašarus ir pan. Stengiuosi domėtis, nepraleidžiu patarimų, informacijos pro ausis, nesiveliu į konkurencijas, taip daugiau sužinau“, – sako jurbarkietis, kartais pamokantis ir kitus žvejus, kaip greičiau prisižvejoti ir nesėdėti visą dieną pakrantėje.

„Pernai čia palei tiltą parodžiau, kas yra sportinė žvejyba. Matau, kad du trys karšiukai, daugiau žmonės nepagauna. Atvažiavau su savo įranga ir kokia 14 karšių pagavau“, – prisimena Tomas. Tada atsirado skeptikų, kurie sėkmę nurašė atsitiktinumui, bet kai kitą dieną kitoje vietoje jis vėl pagavo daug žuvies, žvejai suprato, kad lemia ne loterija, o kitas žvejybos principas. Tada daug kas apžiūrinėjo ir naudojamą pašarą, ir kabliukus, valą ir kitas priemones.

Tomas sako, kad po to, kai atidarė sportinės žvejybos sezoną ir buvo nufilmuotas klubo vadovo „Youtube“ kanalui, sulaukė daug neigiamų atsiliepimų iš vietinių žvejų. „Labai pyko. Ir dabar pyksta. Kad viešinu gražias Nemuno pakrantes, papasakoju apie tai, kad čia daug žuvies. Išduodu, anot jų, geras vietas, varžybas inicijuoju, kviečiu atvykti kitus žvejoti. Pyko ir varžybų metu dėl užimtų vietų. Bet juk čia pramoga, šventė, Jurbarko garsinimas iš gerosios pusės“, – nesupranta tokių pavyduolių Tomas.