Specialistai sunerimę: savižala tampa paauglių kasdienybe

„Geriau tegu skauda odą, nei skauda širdį“, – taip, anot Lietuvos švietimo pagalbos asociacijos vadovės, ilgametės socialinės pedagogės Saulės Šerėnienės, savižalos motyvus aiškina patys paaugliai. Jos žiniomis, save žaloti bandė arba kitaip su savižala susidūrė maždaug kas penktas penkiolikmetis, rašoma UAB „Lietuvos sveikata“ pranešime žiniasklaidai.

Bėda tapo masinė

„Statistika – tragiška. Tai masinė problema“, – be užuolankų konstatuoja S.Šerėnienė.

„Maždaug kas penktas penkiolikmetis yra arba bandęs save žaloti, arba kitaip su tuo susijęs. Mano aplinkoje, kiek pažįstu penkiolikos, šešiolikos metų paaugliukų, bent pabandę yra visi. Vienas tai daro reguliariai ir dabar vartoja vaistus, – atvirai pasakoja Lietuvos švietimo pagalbos asociacijos vadovė, ilgametė socialinė pedagogė Saulė Šerėnienė. – Mastas iš tiesų milžiniškas.“

Plintančią savižalą pedagogė sieja su socialiniais tinklais – čia paauglius lengvai pasiekia bendraamžių skelbiamas ir platinamas turinys.

„Mūsų mokyklos laikais tokios mintys tiesiog nekildavo. Galėjome iškrėsti kokių nors išdaigų, pamėginti išgerti vyno, tačiau noro save žaloti tikrai nebuvo – apie tai elementariai neturėjome jokios informacijos. Dabar viskas kitaip: socialiniuose tinkluose jaunas žmogus gali ranka pasiekti vaizdus, kaip tai daro kiti. Vieni svaiginasi, kiti žalojasi. Tokių elgesio formų yra daug, jos lengvai prieinamos, o paaugliai turi iš ko „mokytis“ ir ką aptarti tarpusavyje“, – komentuoja S.Šerėnienė.

Malšina širdies skausmą

Savižalą S.Šerėnienė apibūdina kaip emocinę išveiką – psichologijoje taip vadinamas elgesys, kai įtampą žmogus iškrauna veiksmu, nes žodžiais jos išsakyti nepajėgia. Paaugliui, pasak jos, tai būdas išlieti viduje nebetelpančius jausmus.

„Kiek man teko su paaugliais apie tai kalbėtis, jie aiškina taip: geriau tegu skauda odą, nei skauda širdį. Jie sako, kad ranka vis tiek sugyja, o va kai širdį skauda, yra baisiau“, – pasakoja S.Šerėnienė.

Tiesa, fizinės žaizdos gyja ne taip greitai ir retai kada lieka be pėdsakų: „Pjūviai greitai negyja, jie vis tiek matomi, dažniausiai lieka randai. Ir paskui vaikai, kai jau ateina į tą protingesnį amžių, labai išgyvena. Vėl tada problema.“

Dėmesį atstoja daiktai

Dėl ko paaugliams skauda širdį?

„Anksčiau nebuvo tiek išsiskyrusių šeimų. Paauglystė ir šiaip sudėtingas amžius, o čia dar tėvas išvažiuoja į užsienį, mama susiranda draugą – ir jos dėmesį vėl tenka dalytis. Visi skubame, visi bėgame, vaikams dėmesio lieka mažai. Kompensuojame daiktais ir jau nebematome, kaip tas vaikas auga ir kaip iš tikrųjų jaučiasi viduje“, – sako S.Šerėnienė.

Kad aprūpintas vaikas nebūtinai jaučiasi gerai, pedagogė įsitikino bendraudama su pažįstama paaugle: „Tai žmogus, kuriam tikrai viskas duota, gyvenime viskas sutvarkyta, bet ji išties rimtai žalojasi, nes yra sau negraži. Ji sako: „Aš negraži iki pat pėdų.“ Klasėje nėra nei patyčių, nei nieko, ji tiesiog neįveikia etalono, kuris ten vyrauja, – standarto, kurį, tarp kitko, pati sau ir išsikėlė. Tas noras atitikti „TikTok“ standartus, dirbtinio intelekto pagražintus grožio standartus – jauni žmonės visa tai prisiima sau. Dirba psichologai, dirba psichiatrai, bet ji vis tiek sau negraži, o vaistai padeda tik tą akimirką.“

Atsimuša į sieną

Mokykloje, pastebėjus savižalos atvejį, nedelsiant susirenka vaiko gerovės komisija. Ji, pasak S.Šerėnienės, veikia pagal aiškų algoritmą: informuoja medikus, tėvus, o pastariesiems nereaguojant – ir vaiko teisių apsaugos specialistus.

„Tėvai dažnai nenori viešinti situacijos, ir pagalba stringa vien todėl, kad teisės aktai visur reikalauja jų sutikimo. Labai dažnai atsimušame į sieną. Jeigu tėvai nesutinka kreiptis į medikus, įstaiga vaiko pas juos nuvežti negali. Kitaip būna tik tada, kai kyla grėsmė gyvybei, – tuomet kvieti greitąją ir nieko nelauki. Bet jeigu tai lėtinis procesas, kurį reikia užkardyti, o tėvai tvirtina, kad problemos nėra – mat jie valdininkai ir tokio dėmesio nenori, – viskas sustoja“, – atvirauja pašnekovė.

Tokiu atveju, sako S.Šerėnienė, šeima problemą „uždaro“ namuose, o socialiniam pedagogui telieka bejėgis stebėtojo vaidmuo – sekti, ar elgesys nesikartoja.

Komentaras

Kauno „Vaikų linijos“ koordinatorė, psichologė Goda Rinkevičienė:

„Tikslių statistinių duomenų apie savižalą rasti sudėtinga. Dauguma duomenų yra apie savižudybės riziką. „Vaikų linijoje“ vaikai ir paaugliai 2025 m. iš tiesų labai dažnai kalbėjo apie savižudybę – tai buvo trečia pagal dažnumą tema. Po COVID-19 pandemijos savižudybės tema pakilo į temų penketuką ir išlieka jame iki šiol. O 2022 m. HBSC duomenimis, 14 proc. devintokų ir 9 proc. vienuoliktokų buvo planavę savižudybę.

Žmonės, kurie žaloja save, supranta, kad šis būdas nėra priimtinas. Jie paprastai puikiai tai maskuoja arba bando nuslėpti nuo kitų. Kartais slėpimas yra tylus pagalbos šauksmas, kartais – nenoras „apkrauti“ kitų savo sunkumais, o kartais sunkumai susiję su tais suaugusiaisiais, kurie ir turėtų būti patikimi bei teikti pagalbą, todėl nuo jų savižala ir slepiama.

Įtarimą galėtų kelti tai, kad paaugliai visuomet, net ir karštą vasaros dieną, vaikšto vilkėdami drabužiais ilgomis rankovėmis ir kelnėmis. Jie nenori rodyti atviro kūno. Taip pat įtarimų gali kilti pastebėjus kitokį nei įprasta paauglio elgesį: perdėtą liūdesį ar linksmumą. Dažnai tėvai mato sudraskytą kūną ir galvoja ar patiki pasakojimu, kad tai naminių gyvūnų, krūmų ar dar kažkieno kito subraižymai. Pamačius subraižytą ar kitaip sužalotą kūną, verta tiesiai paklausti, būti atidiems, stebėti paauglį ir parodyti, kad jis rūpi.

Pastebėjus paauglį, kuris save žaloja, svarbu būti jautriems, empatiškiems ir pasidomėti juo. Paklausti, kuo jam galima padėti. Jei pagalbos jis nenori, svarbu įvardyti, kad tai rimta ir reikia ieškoti pagalbos. Galima pasiūlyti pasikalbėti su „Vaikų linijos“ savanoriais, užregistruoti pas psichologą ir palydėti į konsultaciją. Taip pat galima pasiūlyti kelis būdus, kurie padėtų ištverti norą save žaloti. Pavyzdžiui, ant riešo nešioti gumelę, kurią galėtų stipriai suveržti, arba turėti raudoną rašiklį, kuriuo būtų galima piešti ant kūno, kai norėtųsi save žaloti.

Sustoti ir rasti kitų efektyvių būdų, kaip sau padėti, gali būti nelengva ir prireikti laiko. Kai išgyvenami jausmai būna labai intensyvūs, galima pasiūlyti apsilankyti pas gydytoją psichiatrą, kad šis padėtų atrasti būdų ar vaistų, kurie padėtų susitvarkyti su stipriais išgyvenimais.

Nuo savižalos iki savižudybės kartais gali būti ir nedidelis žingsnis. Visi vaikai ir paaugliai, kurie žaloja save, turi padidėjusią savižudybės riziką. Jie tampa mažiau jautrūs skausmui, todėl mintys apie savižudybę juos gali mažiau gąsdinti ir tokiu būdu didinti riziką. Kita vertus, ne visi save žalojantys paaugliai galvoja apie savižudybę. Tad tikrai svarbu suprasti vaiko jausmus ir priežastis, kurios skatina savižalą. Kartais save žalojantys paaugliai nesusimąsto, kad net ir neturint ketinimo nusižudyti savižala gali baigtis mirtimi. Jie gali užsikrėsti įvairiomis ligomis, o per stiprūs ir gilūs įpjovimai gali netikėtai baigtis mirtimi.“