Šachmatai – tik mokantiems pralaimėti

“Gerai žaidei“, - pagiria ką tik šachmatų partiją laimėjęs aštuonmetis savo dešimtmetį varžovą, ištiesdamas šiam ranką. Pralaimėjusysis, kad ir nusiminęs, ranką laimėtojui paspaudžia. Pamatyti tokių vaizdų varžybose galima, bet retokai. Pasisveikinti paspaudžiant rankas prieš kiekvieną turą būtina, tačiau po žaidimo – nereikalaujama. Šachmatininkai mokomi, jei pralaimėjai - nėra ko pykti ant varžovo, nes ir pralaimėdamas tu kažko naujo išmoksti. Teorija viena, o praktika – kas kita.

Kartais nutinka, kad laimėjusysis ranką tiesia, o pralaimėjusysis demonstratyviai atsisako ją paspausti. Bet dažniausiai būna taip, kad abu tyliai ramiai žaidimą baigia ir, tvarkingai surikiavę figūras, santūriai nuo stalo pakyla vienas kitam žodžio neištardami. Tokių vaizdų buvo galima pamatyti praleidus visą dieną su jaunaisiais šachmatininkais varžybose „Suvalkijos pavasaris“ Vilkaviškyje, „Aušros“ gimnazijoje, praėjusį šeštadienį. Čia dalyvavo apie 160 šachmatininkų (nuo 6 iki 12 metų) iš visos Lietuvos – nuo Kėdainių iki Plungės, nuo Vilniaus iki Jurbarko. Jurbarkiečių šiose varžybose dalyvavo 15.

Nori žaisti šachmatais – pirmiausiai išmok pralaimėti. Teko matyti ne vieną pralaimėjusį, apsipylusį ašaromis – vieni verkė tyliai, kiti balsu. Pastebima, kad dažniausiai verkia tie, kuriuos atlydi tėčiai ar mamos, ir kad dažniausiai ašaroja berniukai.

Tėčiai reiklesni

Laukdami varžybų pabaigos sienas ramsto ir mamos, tėčiai ar seneliai, bet jų čia – mažuma. Dažniausiai šachmatininkus atlydi jų treneriai. Jei atlydėjo mamos, jos savo atžalų laukia atokiai ir džiaugiasi kiekviena vaiko pergale. Apskritai džiaugiasi, kad vaikas žaidžia ir dėl pralaimėjimų nepriekaištauja. Kitaip su tėčiais. Yra labai reiklių. Teko matyti kelis tokius vyrus, kurie akylai sekė, kaip žaidžia jų atžalos. Įsivaizduokite, kad visą partiją (o ji gali trukti nuo 5 minučių iki pusvalandžio ar net valandos) prie pat stovi tėtis ir seka visus savo vaiko ėjimus. Tada po kiekvienos partijos nusiveda prie laisvos šachmatų lentos, rodo padarytas klaidas ir moko, kaip reikia žaisti. Ir taip po visų devynių turų – būtent su tiek varžovų tenka per vieną dieną sužaisti jauniesiems šachmatininkams.

Sunkiausia yra treneriams

„Man daug lengviau pačiam žaisti. Jiems niekuo pagelbėti negaliu“, - sakė jurbarkiečius šachmatininkus treniruojantis Valentinas Jankūnas.

Treneriai visą dieną praleidžia ant kojų – visas partijas apvaikšto ir stebi visų savo auklėtinių žaidimą. Jiems užtenka užmesti akį – ir supranta, kaip sekasi.

Partijai pasibaigus, kone su kiekvienu aptaria žaidimą bei klaidas. „Reikia mokėti prie kiekvieno prieiti. Vienam reikia griežčiau pasakyti, o kitam, jei griežčiau pasakysi, dar blogiau žais“, - sakė treneris. Tą dieną V.Jankūnui buvo sunku dar ir tuo, kad laukė žinių iš Vilniaus, kur šachmatų turnyre, matematikos ir informatikos dienų metu, dalyvavo ir jo sūnus Tomas, kuris, paaiškėjo, turnyrą laimėjo, aplenkdamas dalyvavusius meistrus. „Sensacinga žinia“, - džiaugėsi V.Jankūnas.

Nuvargsta tėvai, bet ne vaikai, kurie spėja ne tik devynias partijas sužaisti, bet ir kaip ir visi, pasiausti, patriukšmauti, pabėgioti, pasistumdyti, apsikumščiuoti (nepiktai, žinoma), žaisti slėpynių, gaudynių ... Dūksta labiau nei bet kada, tiesą pasakius. Ir tai dauguma daro per kiekvieną pertraukėlę, po kiekvieno žaidimo. Žinoma, prieš tai išsiklausinėja draugų ir pažįstamų - laimėjo ar pralaimėjo bei kiek taškų surinko. Dažniausiai jiems nereikia nė klausti – užtenka žvilgsnio.

Išsidūkę vaikai moka susikaupti, susikoncentruoti į žaidimą. Šachmatų lenta ir figūros daro stebuklus.

Ar žinote, kad...

Kaip krepšinyje yra Kauno „Žalgiris“, taip šachmatuose - Plungė. Taip „Mūsų laikui“ sakė V.Jankūnas. „Jei varžovas iš Plungės, tai žinok, kad teks pavargti“, - sakė jis. Vilkaviškyje vykusiose varžybose dviejose grupėse pirmąsias vietas užėmė būtent žaidėjai iš Plungės.