R. Skirkevičius: sveikatos draudimo nėra, yra tik mokestis

Pokalbis su „Saulės klinikos“ direktoriumi, gydytoju chirurgu Robertu Skirkevičiumi apie tai, kaip dėliojama sistema, kad žmogus, kuriam reikalinga sveikatos paslauga, negalėtų niekaip daryti įtakos jos eigai ar apimčiai. R. Skirkevičius nebijo kalbėti apie gydytojus ir slaugytojas, kuriems valstybė numatė pareigas, tačiau pamiršo apie savo atsakomybę. Sveikatos paslaugos teikimo tvarką jis vadina „Burtų knyga“, kur vos ne kiekvieną teiginį galima vartyti kaip nori. Privalomojo sveikatos draudimo, jo nuomone, nėra ir nebuvo, nes niekas niekada su piliečiu jokios draudiminės sutarties nesudarė ir todėl su jais neprivalo atsiskaityti. Kalbamės apie šio draudimo pamatinius principus – visuotinumą ir solidarumą. Ir, aišku, apie korupciją medicinoje, jos schemas ir „neįveikiamumą“. Tad nuo to ir pradedame.

Ar yra korupcija medicinos sistemoje?

Trumpas atsakymas – taip, ilgesnis jau reikalauja skaidyti jį į atskiras dalis ir analizuoti priežastis. Sutarkim taip, kad korupcija yra ten, kur yra hierarchija. Kur vienas žmogus priima kažkokį sprendimą kito žmogaus atžvilgiu. Akivaizdžiausias pavyzdys yra kyšis. Na, kadangi kalbame apie mediciną, pamėginkime įvertinti populiariausią atvejį – paciento kyšį gydytojui. Paimkime pavyzdį. Išvyksta pacientas į namus po gydymo stacionare ir atneša šviežiai suspaustą sūrį, gabalą savo darbo kumpio ar pan. Tai kyšis ar ne? Kaip turi pasielgti gydytojas? Apšaukti, gal būt solidaus amžiaus pacientą, kad jis amoralus ir parašyti tarnybinį pranešimą savo administratoriui? O gal paprasčiausiai padėkoti?  

Kita situacija. Apžiūrėjęs pacientą gydytojas pasako, kad šis gali gydytis namie, bet, o dangau, į kišenę įsliuogia vokelis. Daktaras staiga pamąsto, pakeičia nuomonę ir paguldo į ligoninę. Kyšis? Akivaizdus. Be jokių galimų pasiteisinimų. Tačiau šioje situacijoje yra vienas niuansas – kartais atvyksta ligoniai, sergantys lėtinėmis ligomis, kurie tikrai gali gydytis ambulatoriškai, tačiau neretai jiems pavyksta sugraudinti priimantį gydytoją ir patekti į stacionarą. Priežasčių gali būti begalė: šaltas oras, maža pensija, nelanko vaikai ir pan.

Kai gydytojas sako ne, pacientas gali pasiskųsti. Tada atvyks deleguoti tikrintojai ir niekas esmės neieškos. Pažiūrės, ar sunumeruoti puslapiai kortelėse, ar teisingai sudėti antspaudai ir kableliai. O jei trūks bent vieno parašo, nubaus.

Kyšis, mano galva, keičia žaidimo sąlygas ir tada sprendimas tampa KITOKS.

Manote, kad „dovanos“ – tai tradicija, savotiškas gydytojo pirkimas?

Ar nėra su tuo rimtai kovojančių pusių: t.y. nei pacientas, nei gydytojas, nei ligoninių administracija nekovoja?Pacientas tikisi, jog kitą kartą apsilankius, gydytojas jam yra kaip ir skolingas, nes papildo savo biudžetą, o administratorius mano, kad gydytojui galima taikyti mažesnį atlyginimą, nes pastarasis ir taip gauna papildomų pajamų kyšio pavidalu.

Deja, tenka pripažinti, kad gydytojai parsidavinėja. Kai žmogus yra nuvertintas, parsiduodamas jis ypatingų dvasinių kančių nepatiria. Apie 700 eurų „į rankas“ yra vienas labiausiai paplitusių užmokesčių gydytojui, dirbančiam visą darbo dieną. Aišku, galima mėginti įsidarbinti keliose įstaigose, „neišlįsti iš budėjimų“ ir uždarbis bus didesnis, o daktaro nuotaika kiek geresnė. Na, bent laikinai. Kol prasidės sveikatos ar šeimos problemos.

Jūsų nuomone, tai vis dėl to korupcija ar ne, kai pacientas duoda dovanas?

Ne gydytojo reikalas dairytis į paciento kišenę. Gydytojas turi priimti, diagnozuoti ir paskirti gydymą. Pacientas turi gauti kokybišką paslaugą. Dar daugiau, jis turi turėt teisę pasirinkt, o gydytojas jam paaiškint, kiek ir kokių sveikatos paslaugų nori ir gali gauti. Dabar, kol pacientų dovanos vis dar sudaro ne tokią ir menką pajamų dalį, o gydytojai vis dar lieka savo darbo vietose, kova su šia korupcijos forma liks tik imitacija. Korupcija kaip reiškinys įgyja prielaidas išnykt tik tada, kai paslauga tampa per brangi ir neįperkama.

 Ar oficialiai galima sumokėti papildomai, sakykim, į ligoninės kasą, kad juos priskaičiuotų gydytojams?

Berods 2009 metais valstybės auditas, tikrinęs paslaugų teikimo tvarką, yra nurodęs, kad paslauga negali būti finansuojama iš keleto šaltinių. Formaliai išvengti įstatymo trūkumo galima, nes ligoninės turi paramos gavėjo statusą, todėl joms galima oficialiai aukoti. Paaukojus galima parašyt padėką, tarsi užuominą apie jus aptarnavusius gydytojus, tikintis, kad juos pasieks lėšos, sakykim, premijos pavidalu. Bet mano aplinkoj yra pasitaikiusi situacija, kai žinomas žmogus paaukojo ženklią sumą pinigų vienai ligoninei, tada administracija išsikvietė prie to prisidėjusius gydytojus ir slaugytojas, perskaitė kartu gautą elektroniniu paštu laišką... ir tvirtai kiekvienam paspaudė ranką. Ne, tokio mechanizmo, kad pinigai papildomai atitektų konkrečiam gydytojui, nėra. O jo ir „nereikia“, nes pati sistema gauna, skirsto lėšas ir pati save kontroliuoja? Tai ir yra didžioji korupcija. Gauni – skirstai – kontroliuoji. Negaliu nepacituoti vienos iš šiandieninės medicinos kūrėjos  minties, pasakytos neformalioje aplinkoje „medicinos reformos esmė – pinigus absorbuoti savo lygmenyje“. Manau, nereikia atskirai aiškinti, kad šios grandinės gale yra pacientas. 

Tai kas tada grandinės pradžioje?

Tas, kuris renka ir valdo finansinius srautus, valdo veiklos licencijas. Šiandien tai yra Sveikatos apsaugos ministerija, aplipinta pavaldžiais satelitais. Ar galima sužinoti, kiek kainuoja mūsų gydymas? Taip. Suvedus duomenis (kur) gali sužinoti, kiek valstybei kainavo paskutinis gydymas. Tačiau man kaip piliečiui – tai visiškai nesvarbu. Man yra svarbu, kiek dar liko įmokų po apsilankymo gydymo įstaigoje. Sakykim, nustatė mūsų tikrai geri Lietuvos gydytojai, jog reikia protezuoti širdies vožtuvą. Sakau: „Ačiū, supratau. Norėčiau tai padaryti Berlyno klinikoje.“

O tai yra įmanoma ir techniškai. Jei jūs mokėjote mokesčius ir yra žinoma, kokia dalis skiriama sveikatos draudimui, tereikia suformuoti užklausą ir netrukus gausite atsakymą. Belieka atimti išleistą sumą sveikatos įstaigose ir turėsite likutį. Jei bent dalį pinigų galėtų valdyti pacientas, galima sakyti, išnyktų eilės, kalnai bereikalingų konsultacijų ir tyrimų. Pacientas įgytų teisę ne tik pasirašyti ant lapelio, kad sutinka su gydymu ir tyrimais, kuriuos skirs gydytojas, bet ir juos valdyti. Šios dienos žaidimo sąlygomis paciento pinigai – ligonių kasų pinigai, bet jokiu būdu ne kasų pinigai – paciento pinigai.

Bet juk sveikatos draudimas veikia. Žmonės gali kreiptis į gydymo įstaigas ir juos ten priima, suteikia pagalbą.

Dar kartą noriu pabrėžti, jog jokio sveikatos draudimo nėra. Yra mokestis. Pavadinkim jį sveikatos mokesčiu. Tai ne draudimas, nes jis neatitinka elementarių draudimo sąlygų. Mokestis, kuris nėra susietas su paslauga, jis siejamas su pilietybe. Nesvarbu, esate jūs toje šalyje ar ne, naudojatės sveikatos paslaugomis ar ne, jūs vis tiek turite mokėti. Manote, jog valdininkai turėtų pasidomėti, kur yra mokesčių mokėtojas? Juokaujat, ponai. Tai žmogelis turi domėtis, kaip pasielgti, jog to, kas nebūtina mokėti, jis ir nemokėtų.

Sodra savo geležine ranka uždeda apribojimus to žmogaus sąskaitai, nurašydama reikiamą (gal labiau tiktų žodis „norimą“) sumą lėšų. Ir jiems visiškai „dzin“, kam būtų žmogus juos panaudojęs. Būstui, maistui, vaiko žaislui ar tėvų kapui sutvarkyti. Štai taip praktikoje atrodo visuotinumo ir solidarumo principas. O jei žmogus dar kiek abejoja, ar verta palaikyti ryšius su Tėvyne, tai po šių teisingumo akcijų mintys tampa gerokai skaidresnės ir konkretesnės. Ir ką padarė emigrantai? Pirmiausia pasistengė, jog lietuviškų sąskaitų turinys priartėtų prie nulio. Sodra laikinai sustabdė šią procedūrą atidėdama mėnesiui, na, o kaip mes žinome nieko nėra pastovesnio už laikinus dalykus. Aš asmeniškai manau, jog tikroji priežastis yra galybė pažeistų teisinių principų, kurie atsirado paskelbus šį sprendimą.

 Ar, Jūsų nuomone, senstančių žmonių nereikia gydyti?

Būtent gydyti ir reikia. Sauskelnių keitimas, valgydinimas ir vartymas nėra gydymas. Tą turi daryti socialinės struktūros ir iš savo biudžeto. Neturite pajėgumų? Prašom, samdykite ligonines. Bet sveikatos draudimą palikite sveikatai ir jos prevencijai. Štai jums lėšos skiepams nuo meningokoko, nuo erkinio encefalito, nuo gimdos kaklelio vėžio. Kai kitą kartą perskaitysite žiniasklaidoje apie tai, jog kažkur nuo meningokokinės infekcijos mirė kūdikis, nepamirškite, jog už jo gyvybę buvo sumokėta sauskelnėmis.

Ką tada daryti eiliniam žmogui, kuris gali susirgti?

Pirmiausia suprasti, jog sveikatos mokestis yra privalomas Lietuvos respublikos piliečiui. Antra, žinoti jog jis nieko negarantuoja. Gausite tas pačias paslaugas. Trečia, pirkti tiesiogiai medicinines paslaugas visada yra pigiau. Ir galop kiekvienas pacientas turi visą eilę priemonių, kurias gali taikyti net šiomis sąlygomis. Tam reikia žinoti, kaip organizuojama sveikatos įstaigų veikla, jos principus. Šeimos gydytojai gyvena gerai, kai pas juos yra prisirašę daug pacientų, tačiau tie pacientai čia nesilanko. Jiems mokama „už galvą“. Kuo daugiau ligotų, tuo įstaigai blogiau finansiškai. Todėl dauguma įstaigų formuoja eiles taip ribodama darbo krūvį ir išlaidas. Reziumuojant – kuo mažiau dirbsime, tuo geriau. Tuo tarpu ligoninių principas yra kitas – kuo daugiau konsultacijų ir tyrimų, nes už kiekvieną mokės kasos. Svarbiausia procesas ir kuo sudėtingesnis. Rezultatas irgi svarbu, bet tai jau antraeilis dalykas. Žinant šiuos principus pacientas jau gali tikėtis, kas jo laukia vienu ar kitu atveju. Čia situaciją valdo įstaiga. Tačiau yra dar vienas paslaugų teikimo principas, kuris vadinasi būtinąja pagalba. Ją privalo teikti bet kuri gydymo įstaiga. Ir visiškai nesvarbu, kur gyvenate ar mokate sveikatos mokestį. Yra sudarytas būklių sąrašas, patvirtintas ministro, kada reikia teikti neatidėliotinai medicininę pagalbą.  

Pamėginsiu iliustruoti. Sakykime, atsirado kosulys, temperatūros nėra, o aš tikiuosi gauti profesionalią paslaugą. Registratūroje pas šeimos gydytoją man pasako, jog yra eilė 2-3 dienoms arba pats atėjęs pamatau, jog laukti reikės gal iki gydytojo darbo pabaigos, nes prie kabineto sėdinčiųjų... jūra. Sukuosi ant kulnies ir vykstu į skubios pagalbos skyrių, populiariai vadinamą priėmimo skyriumi. Paduodu dokumentus ir sakau: „Man 7-8 balų skausmas.“ Palaukiu, kol užpildo registracijos formą, pasitikslinu laiką ir ramiai sėdu laukti. Pagal būtinosios pagalbos teikimo aprašą – tai 3 kategorijos 9 punktas. Cituoju: „Paciento būklės vertinimas ir gydymas turi būti pradėti ne vėliau kaip per 30 min. nuo atvykimo į asmens sveikatos priežiūros įstaigą.“ Kaip paprasta, ar ne?

Dar kartą grįžkime prie citatos – „būklės vertinimas ir gydymas“, apie siuntimą pas šeimos gydytoją nėra nė žodžio. Mane turi priimti, apžiūrėti, nustatyti diagnozę ir paskirti gydymą ar kito specialisto konsultaciją ne vėliau kaip per 30 minučių.

Aš neprivalau būti medikas. Man atrodo, jog tuoj tuoj mirsiu, o jūs įrodykit, kad ne. Tam reikia apžiūrėti, gal net paskirti tyrimus. Atsisakyti medicinos personalas neturi jokių galimybių – jie yra vergai, o aš, pacientas, dievas.

O kas tada sumoka už konsultaciją?

Jūs, aš, visi, kurie moka sveikatos mokestį. Jeigu ligoninė yra principinga, ar ne itin sutaria su šeimos gydytoju, jie pateiks apmokėti sąskaitą jam, o jei nesinori pyktis su kolegomis, tai apžiūros kortelėje atsiras duomenų jog buvau, na, visiškas ligonis, tiesiog būtinosios pagalbos etalonas ir už tai sumokės ligonių kasa. Paciento atsakomybės nulis. 

Ir dar. Kol esami ir būsimi pacientai nesuvoks, jog jie yra savo sveikatos savininkai, o ne grupelė valdininkų, Lietuvos medicina nepasveiks.

Pirmas žingsnis, mano galva, turėtų būti tas, jog valdininkai turi atsakyti, kiek esi sumokėjęs to paties sveikatos draudimo mokesčio. Sumą pasakyti.